Kaip skelbia airių dienraštis „The Irish Times“, pažangesnės Katalikų bažnyčios šalininkams C. M. Martini, kuriam buvo 85 metai, buvo „amžinasis popiežius eilėje“.
Kitaip tariant, šiandienos realijas suvokiantis dvasininkas, kuris siekė atgaivinti maištingą, reformistinę II Vatikano susirinkimo 1962-1965 metais dvasią.
Tačiau aršiausiems Vatikano konservatoriams C. M. Martini reiškė tik košmarą, kurio, ačiū Dievui, pavyko išvengti. Vienas tradicionalistų tinklaraštis dar prieš kardinolo mirtį pareiškė, kad „Katalikų bažnyčiai ne pakeliui su sukilėliais, siekiančiais įšvirkšti hierarchijai gryno blogio“.
Bažnyčią pavadino atgyvenusia
Iš tiesų – paskutinis C. M. Martini interviu prieš jo mirtį, kuris buvo paskelbtas šeštadienį, parodė, kokia skaldanti buvo jo asmenybė.
„Katalikų bažnyčia atgyvenusi 200 metų, – kandžiame interviu apie esą pompastišką ir biurokratišką Bažnyčią kalbėjo kardinolas. – Mūsų bažnyčios didelės, bet tuščios, biurokratija didėja, mūsų apeigos ir sutanos – pompastiškos.“
„Bažnyčia privalo pripažinti savo klaidas ir pradėti radikalius pokyčius, pradėdama nuo popiežiaus ir vyskupų. Pedofilijos skandalai įpareigoja mus pradėti pokyčių kelionę“, – pridūrė C. M. Martini.
Žinoma, velionį kaip ištikimą Katalikų bažnyčios tarną pagerbė visi aukščiausi Vatikano dvasininkai, tarp jų – ir popiežius Benediktas XVI. Tačiau Vatikane jis labiau garsėjo bergždžiu progresyvumu ir nepatogiais klausimais vis labiau konservatyvesnei aplinkai.
Pasisakė už prezervatyvų naudojimą
Katalikiška Europos žiniasklaida pabrėžia, kad C. M. Martini nuolat kėlė nepatogumų Katalikų bažnyčios vadovybei savo atvirumu, taip retai sutinkamu Vatikano galios koridoriuose. Tačiau priduriama ir tai, kad kardinolas nelaikė dabartinės Bažnyčios savo prieše.
„Be abejo, jis buvo atviresnis nei kiti dvasininkai. Bet jis ir nesistengė šturmuoti barikadų“, – pastebėjo Belgijos katalikų savaitraštis „Tertio“.
„Daug kas norėtų C. M. Martini vadinti Katalikų bažnyčios „baisiuoju vaiku“ (pranc. enfant terrible. – Red.), kuris klajojo doktrinos pakraščiais paliesdamas ir erezijas, – pridūrė lenkiškasis „Tygodnik Powszechny“. – Bet kardinolas tiesiog Bažnyčios viduje kėlė klausimus, kuriuos jam užduodavo už jos ribų.“
Toks nusistatymas ilgainiui nulėmė C. M. Martini svarstymus, kad prezervatyvai padėtų kovoje su AIDS. Kad moterys turėtų būti šventinamos diakonėmis. Kad homoseksualios poros galėtų įregistruoti civilinę sąjungą.
Kardinolas taip pat teigė nesutinkantis su tuo, kad išsiskyrę ir vėl susituokę katalikai negali priimti sakramento.
Buvo mažumos favoritas
Milane arkivyskupu C. M. Martini dirbo 22 metus – nuo 1980-ųjų. Tiek čia, tiek kitose katalikiškose šalyse jis netrukus išgarsėjo kaip opozicijos konservatoriams, kuriems vadovavo Jonas Paulius II ir Josephas Ratzingeris, vėliau išrinktas popiežiumi Benediktu XVI, vedlys.
2005 metais, mirus Jonui Pauliui II, buvo netgi tokių, kurie vylėsi, kad C. M. Martini gali būti išrinkti jo įpėdiniu.
Bet į kardinolų kolegijos susirinkimą – konklavą C. M. Martini įžengė kaip mažumos kandidatas. Konklava J. Ratzingerį naujuoju popiežiumi patvirtino ypač greitai – vos per dvi dienas.
Be to, šio liberalaus balso Bažnyčioje galimybes tapti popiežiumi jau buvo pakirtęs jo prisipažinimas, kad jis serga reta Parkinsono ligos forma.
