Šiuose rikimuose jau pasirodė plakatai, gąsdinantys sukurti kalėjimų Lietuvą, o reikalaujantys tiesos ypatingai pabrėžia – SOS. Šalies gelbėjimo planas, o ne rinkimų programa užima svarbiausią vietą debatuose. Dabartinė Vyriausybė – viena iš sėkmingiausiai Europoje kovojanti su krize (čia, beje, ne aš sugalvojau), - ir ta apie savo gerus darbus kalba vos ne žvelgdama iš padilbų. Regis, irgi nelabai moka aiškiai pasakyti, ką gero nuveikė, nors pasakyti gali nemažai.
Ne paslaptis, kad jau 20 metų Lietuva užima aukštas vietas gerovės, demokratijos plėtros, rinkos laisvės reitinguose (irgi ne pats sugalvojau). Objektyviai pažiūrėjus, pagal daugelį valstybės, politikos, ekonomikos parametrų esame 30-50 vietoje tarp beveik 200 šalių, ir daugeliu atvejų lenkiame kaimynus iš buvusio sovietinės priespaudos lagerio.
Tad kyla klausimas – kas čia kur meluoja? Meluoja tarptautiniai reitingai, meluoja Vareikis, kurį labai nesunku pavadinti konservatorių „šuneliu”, meluoja kandidatai į Seimą, bandantys tamsiame fone pasirodyti šviesesni. O gal patys lietuviai įprato meluoti sau, netikėti tuo, ką mato ir daro?
Politikos ir visuomenės nuomonių tyrėjai žino, kad tautų gyvenimo būdas, susivokimas istorijoje, galiausiai ir regioninės politinės nuostatos neatsiranda iš niekur. Amerikiečiai save nuoširdžiai laiko tikros demokratijos kūrėjais ir saugotojais, armėnai ir žydai konsoliduoja tautinius jausmus genocido ir Holokausto atminties pagrindu, vengrai – didžiosios Austrijos-Vengrijos šlove, maža estų tauta aiškiai suvokia, kad, neprisitaikęs prie didžiųjų valios, neišliksi – svarbu žinoti vietą ir laiką įteikti Talino rotušės raktą. Britai skundžiasi, kad jiems tenka permąstyti savo vietą pasaulyje, nes jie - nebe imperija, o vidutinio dydžio šalis, prancūzai skausmingai suvokia, kad nebėra pasaulio mokslų ir technologijos lyderiai. O lietuviai?
Manau, kad mūsų politinę „savigraužą” nulėmė tiek objektyvūs, tiek ir subjektyvūs veiksniai. Paminėsiu gal ir ne visus, bet mano manymu svarbius dalykus, tebelaikančius mus savo neigiamų emocijų nelaisvėje. Kaip iš jų išeiti, pasakysiu pabaigoje, o dabar dar dėl diagnozės.
Kažkada toks vienas šmaikštus Amerikoje ilgai gyvenęs lietuvis Algirdas Kanauka pastebėjo, kad lietuvio genuose yra užkoduota visa mūsų tautos istorija, o štai pripažįstame patys sau tik kelis jos fragmentus. Tipiniam lietuviui iki šiol tautos istorija prasideda Mindaugo karūnavimu ir baigiasi Vytauto mirtimi. Retas lietuvis prisimena, kas valdė šalį po Didžiojo kunigaikščio.
Tai buvo kažkas, bet jau nebe mūsų... Net kokia nors Barbora Radvilaitė abejotinos rūšies lietuvaitė, ką jau ten kokie Katkevičiai ar Pacai. Šiuolaikinė Lietuvos istorija mums prasideda valstietiškąja “vargo mokykla” ir maironiška romantika. Beje, beveik ta pačia kaimo romantika ir baigiasi. Nevardiniu priežasčių, kodėl taip atsitiko, tačiau mažiausiai du istoriniai-kultūriniai momentai iki šiol virkdo mūsų politines sielas ir niekaip neleidžia savęs pagirti.
Istorinės atminties duobė, į kurią įkritome, būdami nuo jūros iki jūros, o išlipome varganais valstiečiais, be jokios abejonės sukūrė lietuvio, kurį kažkas visada skriaudžia, apgaudinėja, prieš kurį rengiam klastingi sąmokslai, įvaizdį. Prisipažinsiu, kad šiandien tarptautinis įvykius lietuvis žymiai lengviau supranta per mitinių “interesų”, sandėrių, išdavysčių prizmę nei remiantis kokia nors civilizacine motyvacija, globalizacija ar technologijos progresu.
Prisipažinkime, kad terminas „vienui vieni” mums savotiškai patinka, nes juo galima viską pateisinti ir pasiteisinti, galiausiai amžinai „desperatiškai gelbėtis”. Būdami „vienui vieni”, tapome darbštūs sau, mokame gerai rūpintis asmeniniais ar šeimos interesais, tačiau keikiame visas artimas ir tolimas valdžias.
Kitas politinę sielą spaudžiantis skaudulys yra jau minėtas faktas, kad savo jausmuose dar esame romantiška kaimo tauta. Šiandien daugiau nei du trečdaliai lietuvių gyvena mieste, tačiau taip ir neatsirado pripažinta tautinė miesto kultūra.
Prisiminkime Lietuvos tūkstantmečio minėjimus, kuriuose mūsų kultūros istoriją paprastai baigdavo XIX amžiaus nelabai turtingo valstiečio šokis su pagonybės elementais. Regis Lietuvoje nebūta darbininkijos, intelektualų, regis esame vis dar nekrikščioniška tauta. Nėra miestietiškų liaudies dainų ar kitokio folkloro.
Reklaminiai leidiniai apie Lietuvą vis dar noriau spausdina miškų, nuošalių pievų ir ežerų vaizdus, o ne miestus ar greitkelius. Miestas, o kartu ir jame esanti valdžia vis dar kažkas svetimo ir priešiško. O Europa ir yra miestas plačiąja prasme. Sovietai buvo žiaurūs, europiečiai mums vėl gi nedraugiški, nes jie svetimi, sukti ir gudrūs. Ir visi mus apvaginėja, nes tokie interesai.
Pavydžiu kokiems nors skandinavams, su kuriais prieš rinkimus galima pakalbėti apie biudžeto prioritetus ar švietimo strategiją. Mūsų šalyje laimi ne tie, kurie daugiausiai nuveikė, bet kurie šlykščiausiai iškeikė valdančiuosius ir kalba apie vagis, kalėjimus ir pedofilus.
Lietuvio politinę sielą kankina ir visai objektyvūs mąstymo stabai, kuriuos dar XVII amžiuje „atrado” Francis Baconas. Tai keturios objektyvios kliūtys – stabai – neleidžiančios mums teisingai suvokti pasaulio.
Vadinamieji „giminystės stabai” - proto logikos iškreipta reali tikrovė - lietuvio politikoje yra jau minėtas „vienui vienų” įvaizdis, o taip pat įsitikinimas, kad politikoje meilės nėra. Tiesa, jos užuomazgas buvo atradęs SSSR žlugimas, jautėmės didi ir laiminga tauta, tačiau, atgavus nepriklausomybę, kuo greičiau stengtasi įrodyti, kad meilės nėra, patriotizmas – nesusipratimas, ir sovietinę imperiją sugriovė kažkokie sąmokslininkai, aišku, niekaip nenorėję lietuviams gero.
„Olos stabai” lietuvių biologinės prigimties keliamos problemos: mūsų yra vis dar daugiau nei estų ir latvių kartu paėmus, tačiau kompleksuojame net prieš šiuos kaimynus. Visi sutinka su to, kad krizė globali, kad kaltininkas yra ne Lietuvoje, tačiau kažką juk reikia nubausti – negalima palikti nenubaustų, kai galimybė bausti yra. Taip prasideda vadinamieji protesto rinkimai, kurie iš esmės yra legali kovos priemonė, bet priemonė, kuri nieko nekuria.
Bene svarbiausi man „turgaus stabai - tiesiog kalbos klaidos ir sąvokų nesupratimas. Nebežinome, kur baigiasi lengvatos, kur prasideda privilegijos (vienų norime, kitas peikiame, nors abiejų prigimtis ta pati), sakome, kad kuriame darbo vietas, o iš tikro – uždarbio šaltinius, žodžio laisvė tampa laisve meluoti ir keiktis, o keliavimo laisvė – teisė bėgti iš namų.
Galiausiai – „teatro stabai” - teorinės klaidos, atsirandančios iš ligšiolinių klaidingų teorijų ir nepilno žinojimo: tikrai taip, mus daugelį metų valdė idėjos, vėliau pripažintos klaidomis, bėda tik ta, kad vienas klaidas sąmoningai pripažįstame, kitų – jokiu būdu ne.
Žinome XIV-XV amžiaus Vytautų ir Algirdų pasiekimus ir XX amžiaus Vytautų ir Algirdų trūkumus. Vienas Algirdas į Maskvą taip ir nenuvyko, kitas vyko pernelyg dažnai... Vienas Vytautas žemaičiais prekiavo ir ėjo į Rytus, o Klaipėdos taip ir negavo, kitas atkūrė Lietuvą su Vilniumi ir Klaipėda ir ėjo į Vakarus ir t. t. Čia patys spręskite kuris geras, kuris blogas.
Racionalus žmogus – vienas iš liberalizmo mitų, teigiančių, jog tas racionalus žmogus ne tiek tiria aplinką, kiek ją išnaudoja savo reikmėms. Žmogus, deja, nėra laisvas nuo melo ir apgavystės, aistrų, meilės ir t. t. Ir mes nesame, tačiau keletą dalykų padaryti turime:
Neskaičiuokime kiek nepriklausomybės metų turėjome Landsbergio ar Brazausko ar Pakso Lietuvą. Pagal Konstituciją turėjome ir turime mūsų visų Lietuvą, šiandien mes ją valdome. Pasidžiaukime ja, mūsų dvidešimtmetė visai gerai atrodo, jau ir praaugo tą tarpukarinę. Patikėkite, meilė ir patriotizmas yra. Jie mus išlaisvina, o patyčios iš patriotizmo – vėl pavergia.
Į krizę pakliuvome visi, iš jos visi ir išeikime. Aiškinimasis, kas kaltas, veda prie to, kad nekalčiausias – didžiausias neišmanėlis, nes jis nieko nedarė. O dorai pasielgė tie, kurie ne trukdė teisėtai vyriausybei, o jai teisėtai padėjome. Bus kita teisėta vyriausybė, padėsime ir jai, nes tikslas – ne pabėgti iš savo namų, o juos kurti, tik ne kalėjimus statant, o veikiau bažnyčias ir dar mokyklas.
Todėl prieš rinkimus aiškinkimės, ne kaip laimėti, o kaip gyventi po rinkimų. Pasidomėkime programomis, valstybės pajamomis ir išlaidomis. Biudžetas, beje, nėra koks nors slaptas dokumentas, kaip teigia kai kurie „gelbėtojai”. Ir beje – SOS yra tik dalis tieSOS. Ji mus jau išlaisvino, bet išlaisvino tada, kai buvo visa tiesa. Pusiau tiesa – pavergia.
Turime tokius vadovus, kokių esame verti. XIV – XV amžiuje nebijojome tapti regiono lyderiais, ir jais tapome. XXI amžiuje turime tokį šansą – esame ne “vienui vieni”, o visai vakarietiškoje kompanijoje. Ten ir pozicijų ir opozicijų ir visokių politinių keistuolių apstu, bet šiaip neblogai. Mokėkime ten būti “saviškiais” ir matysime, kad nelabai kam rūpi mus apgaudinėti.
Esame vidutinio dydžio Europos valstybė. Pirmą kartą istorijoje valdome vienu kartu Vilnių ir Klaipėdą. Mūsų daugiau nei dešimtys Europos tautų. Ir šiaip jau – graži šalis.
