Tačiau paaiškėja, kad dažniausiai kitus demonstratyviai niekina ir už pakantumą televizoriaus plokštei bara tokia pat vidutinybė, toks pat provincialas, kokie dabar bet kokia kaina veržiasi į tuos nutarkuotus lietuviškus TV projektus, ar net yra slaptas pastarųjų gerbėjas.
Taigi, nepaisant to, kad Žemės planeta milijonus metų gyveno – ir kur kas kokybiškiau – be elektronikos ir skaitmeninių technologijų, o be televizoriaus žiūrėjimo ir taip yra apsčiai darbų ir veiklos, tai šiandien dar toli gražu nereiškia, kad jo nebuvimas europietiškame namų ūkyje liudija aukštą ten gyvenančiųjų protinio išsivystymo lygį.
Sutikite – sekti akla mada visiškai neigti TV, nes žiniasklaida nešvari ir kenkia, yra taip pat buka bei tiek pat racionalu, kiek išvis mesti skaityti knygas vien dėl to, kad dabar leidžiama daugybė niekalų.
Tokia stati poza atsiranda iš noro prieš kitus atrodyti įdomesniam ir reikšmingesniam, nei iš tikrųjų esi. O gal net ir taip giliai kapstyti nereikia.
Gali būti, kad tas, kuris, tarkim, atvirai menkina mėgstančius kartais įsijungti TV, viso labo gaili pinigų kabelinei įsivesti. Arba ją turi, bet nežino, kaip ja naudotis, ką žiūrėti, kai kanalų - 151. Nes reikia turėti šiokius tokius savo vertybių pamatus ir pomėgius, kad sugebėtum iš tokios gausybės atsirinkti kokybę.
Taikliai viena baldų salone sutikta pagyvenusi moteris sykį pasakė: „Sovietmečiu buvo gerai – stovi vienas stalas, ir tam turi taloną. Arba jis, arba nieko. Dabar gi renkiesi renkiesi ir galo nematyti, taip ir pasiklysti galima! Galva visai apsisuka...“
Laimei, ji kalbėjo nerimtai. Antrą jaunystę jau pergyvenusios ponios šypsena išdavė, kad ji iš tiesų džiaugiasi, jog atėjo laikai, kai yra iš ko rinktis, ir tai galima padaryti pačiam.
Jei ir galimybė pasirinkti savo mėgstamą naujienų portalą, autorių, TV kanalą ar laidą būtų vertinama kaip viena iš tiek ilgai godotos nepriklausomybės bei demokratijos išraiškų, tai žinių, veidų ir formatų įvairovė ne baugintų, o įkvėptų ar bent netrukdytų.
Bet tam reikia ir išprusimo, ir prigimtinio laisvės poreikio. Tik pakankamai plataus akiračio, globaliam pasauliui atsivėręs žiūrovas iš televizijos, spaudos, interneto sugeba gauti tai, ko nori, gal net pasisemti pamąstymo vertų žinių jį dominančiomis temomis.
Tačiau paveikti radikaliosios psichozės, sumišusios su pseudoekologinių ir kvazisuperdvasinių judėjimų veislėmis, antižiniasklaidininkai nepatikėtų, kad šiandien lietuviškas TV kanalas gali rodyti BBC dokumentiką apie iškiliausias, prieštaringiausias, keisčiausias XX amžiaus asmenybes, didžiausius visų laikų lyderius, įdomiausias politinių įvykių interpretacijas.
Didieji neigėjai, matyt, nusipurtytų ir pajautę, kad rytinis „Labas rytas“ žvalina ir tonizuoja maždaug tiek, kiek šviežiai spaustos sultys iš savo ar gerųjų kaimynų sodo surinktų visu šimtu procentų natūralių vaisių.
Nejauku aršiesiems kritikams pasidarytų, paaiškėjus, kad tamsus paros metas irgi gali malonių staigmenų pateikti. Nes ne vasarą bent kartą per savaitę galima rasti net ir kino gurmanais save laikančių piliečių pripažintą filmą – ar „Oskarą“ gavusį, ar auksinę palmės šakelę nusiskynusį, o gal ir auksinį lokį paėmusį. Arba nepripažinto talento šedevrą.
Dinamiškais vaizdais ir kalbančiomis galvomis iliustruotų šios dienos įvykių komentarų, apžvalgų – irgi iki soties: tik rinkitės, priklausomai nuo to, kokio pobūdžio naujienos, kokia tematika, galiausiai koks regionas domina: nuo CNN iki „Al Jazeera“, nuo CCTV9 iki „Arirang”, nuo „Lietuvos ryto TV“ iki „TV1”, nuo „Ostankino” iki „Aukštaitijos TV”...
Tarp kitko, tie patys kultūros gerbėjai, kurie keikia TV, per savo gyvenimą nėra nė aštuntadalio pamatę tiek net snobų įvertinto scenos ir muzikos meno, kiek jo parodoma per „Mezzo“. Ir vaikams transliuojama pas mus iki šių dienų itin branginama senoji animacija, pavyzdžiui, per „Detskij mir“.
Bet įdomiausia, kad tie jaunieji tėveliai, kurie skelbia nenorintys atžalos sutepti televizijos nuodais, užuot su mažuliu išėję į lauką pakvėpuoti grynu oru, jam priešais akis pakiša kompiuterį ir ten suka ilgų teletabių serijų įrašus (juk vis tiek ne TV). Be to, drabstantys ant televizijos, kad ši bukina jaunimą, iš tiesų patyliukais trokšta savo pupuliuką matyti besivaipantį kokiame nors talentų ir klounų šou.
Panašiai ir su tais, kurie televizoriaus nežiūri, kadangi laiko tokiai beprasmybei neturi, bet jo visad atranda prikeverzoti pykčio pilniems komentarams po straipsniais naujienų portaluose bei įsikniaubus į kompiuterio ekraną per „Youtube“ ištisas valandas žiūrėti infantilius, neva labai juokingus siužetus, filmuotus buitine kamera, o paskui šia nuoroda dalintis su virtualiaisiais draugais.
Arba visai nebergždžiai pliumpinti vandeniu ar kažin kokiu monu atskiestą pigiausią lietuvišką alų ir, nustačius kreivą inteligento veido išraišką (matyt, nuo per daug alkoholio), išpyškinti, kad „nuo viso to žiniaskalidos „brudo“ atsiriboju“.
Teko pastebėti, kad būtent tie atsiriboję, neįvertintais šviesuoliais save laikantys kritikai atskleidžia visas savo neišprusimo nuogybes užsimezgus kalbai apie bet kokias šių dienų aktualijas. Istorija, praeitis jiems irgi kažkas nepasiekiama, jų sąmonėje tokios temos išvis neegzistuoja.
Iškritę iš mėnulio jie dažniausiai nežino apie šiuo metu šalyje, tuo labiau pasaulyje vykstančius globalius procesus ir išsikerojusias problemas. Jiems visai nesvarbu, kad, pastačius atominę elektrinę, praktiškai jų pačių kieme bus laidojamos radioaktyvios atliekos.
Jiems išvis neįdomu, kas vyksta jų kieme, tuo labiau už jo ribų. Todėl šių aukštos kultūros ir politinės dorovės puoselėtojų kalbos susiveda tik į „aš“, „mano“ bei „man“.
Kaip šie gudruoliai užpyktų, paskaitę interviu su budistų vienuoliu, kuris prisipažįsta, kad po atsiskyrimo stačia galva neria į gyvenimą – skaito, žiūri, domisi... arba rašytoju, kuris džiaugiasi, kad šiandien galime mėgautis laisva spauda ir TV, nes ji galų gale ne šlovina godžius valdžiažmogius, o demaskuoja jų veidmainystes, ir, būna, jog maloniai smagiai.
Čia ir paaiškėja, kad atviras užgauliojimas bendrapiliečių, kuriems nenusispjauti, kas vyksta aplinkui, iš tiesų yra viso labo trumparegystės, atmieštos savęs nesuvokimo, požymis.
Todėl nereikėtų kompleksuoti prieš tokius garsiai rėkiančius teisuolius. Televizorius yra ar jo nėra, žmogus mėsėdis, paukštėdis ar vegetaras, vegetaras ar veganas, gyvenantis santuokoje ar „susimetęs“, nuolatinis kraujo donoras ar tas, kuris nemato reikalo savo kraujo nuleidinėti vien tam, kad galėtų tuo prieš kitus pasipuikuoti, – visa tai nei vienu, nei kitu atveju dar jokio ypatingo dvasinio statuso neužtikrina, dar negali būti nei asmens intelekto, nei šventumo rodiklis.
