Paklaustas apie kylančias grėsmes Lietuvoje Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis ir dirbantis profesorius T. Venclova pirmiausia paminėjo kraštutinių dešiniųjų radikalų keliamą pavojų.
- Gyvenate Jungtinėse Amerikos Valstijose, dėstote Jeilio universitete. Sakykite, ar sunku užsienio šalyje išlikti lietuviu, išsaugoti savo identitetą?
- Viskas priklauso nuo žmogaus, kokios jo nuostatos. Aš pats buvau nusistatęs išlikti lietuviu ir, kaip matote, tikriausiai išlikau. Tebekalbu lietuviškai, nors ir turiu žmoną ne lietuvaitę. Su mano vaikais kiek blogiau, tačiau pats esu išlikęs lietuviu.
Išlikti lietuviu per tris-keturias kartas labai sunku. Jeigu visą laiką gyveni emigracijoje, reikia dėti labai didžiules pastangas. Visą laiką labai gerbiu žmones, kurie tas pastangas deda, tačiau pats nepajėgiu, neužtenka jėgų ir kantrybės.
Nors mano anūkė Katrytė, kuri su mano dukra iš bėdos dar susikalba lietuviškai, paprašė nupirkti lietuviškų dainelių rinkinį „Du gaideliai“. Gal Katrytė bent jau žinos, kad yra Lietuva ir lankysis joje. Manau, kad ji čia lankysis, o jeigu lankysis, laikui bėgant pramoks ir lietuvių kalbos.
Būna žmonių, kurie iš karto nusistato – būsiu anglas arba amerikietis, „prasimušiu“ šioje visuomenėje ir nuo šios dienos lietuviškai iš viso nekalbėsiu. Jeigu taip žmogus nusistato, tai yra jo teisė. Man, kaip ir daugeliui kitų, kaip ir jums, tai nėra labai simpatiška.
- Į užsienį lietuviai migruoja ne tik dirbti fizinio darbo. Išvyksta aukštos kvalifikacijos mokslininkai, specialistai, savo srities profesionalai. Ar neįžvelgiate globalaus protų nutekėjimo pavojaus, kai neturėdami tinkamų sąlygų Lietuvoje mokslininkai pasirinks užsienio universitetus ar laboratorijas?
- Tai natūralu. Ne tik lietuvis, bet ir prancūzas pasirinks aukštesnio lygio laboratoriją. Pavyzdžiui, jeigu Prinstone sąlygos yra geresnės, jis iš Sorbonos kelsis į Prinstoną. Tačiau tai nereiškia, kad jis neliks susijęs su Prancūzija ir prancūzų mokslu.
Migracija yra tarsi kraujotaka, kraujo apytaka tarp įvairių šalių ir nieko ypač baisaus joje aš neįžvelgiu. Manau, kad gyvenant diasporoje galima likti lietuviu, domėtis Lietuva, dalyvauti Lietuvos gyvenime ir duoti Lietuvai naudos. Kartais gal ir didesnės, nei gyvenant Lietuvoje.
Pasitaiko visokių situacijų. Žmonės, kurie ten išvažiuoja dirbti fizinio darbo, bent jau padeda savo giminėms. Dažnai išvažiuoja tam, kad galėtų grįžti ir jau čia padoriai įsikurti. Tačiau dažniausiai baigiasi tuo, kad vis tik įsikuriama ten, o ne čia.
Tai nėra smerktinas dalykas. Tai, kad jie padeda gyvenantiems Lietuvoje, – svarbu. Aš asmeniškai labai didžiuojuosi ir manau, kad tai vienas emigracijos pliusų.
Mano mama, kuri buvo pratusi prie gana aukštų gyvenimo standartų, nepriklausomoje Lietuvoje, kaip daugelis pagyvenusių žmonių, pensininkų, tų standartų neteko. Būdamas emigracijoje aš galėjau jai iki mirties užtikrinti tuos pačius standartus, kuriuos ji turėjo anksčiau. Tuo didžiuojuosi, tą daro daugelis lietuvių, esančių Vakaruose. Ir teisingai daro, tai ir krikščioniška, ir lietuviška, ir šeimyniška.
- Kaip užsienyje yra identifikuojama Lietuva? Kas ją garsina - istorija, šlovinga praeitis ar sportininkų pasiekimai?
- Daugiausia sportas, istorija, deja, mažiausiai. Iš mūsų istorijos daugelis prisimena tik juodesnius puslapius (masines žydų žudynes. - Red.). Tai labai liūdna, su tuo reikia kaip nors kovoti. Yra įvairių būdų, svarbiausia, kad autoritetingi žmonės tais klausimais kalbėtų. Negalima slėpti tų juodų puslapių ir nutylėti. Jeigu nutyli, slepi ar teisiniesi, dažniausiai tik pablogini reikalą.
Dėl sporto, sutinku, Lietuva yra žinoma visur, net ir Kinijoje. Mano amžinąjį atilsį bičiulis, žurnalistas Zenonas Butkevičius lankėsi Serbijoje. Jis serbų klausė – ar pažįstate Sabonį? O taip, žinome. Ar girdėtoje apie T. Venclovą? Nieko negirdėjome. Ar girdėjote apie Vytautą Landsbergį? Kažką girdėjome, tačiau jis tikriausiai iš komandos antrosios sudėties.
Gal ir deja, o gal ir laimei, taip susidaro, kad sportininkai - geriausi mūsų krašto ambasadoriai.
Dabar krepšininkai gal ir mažiau žinomi, nes olimpiadoje nepasižymėjo, tačiau R. Meilutytė, be abejonės, yra mūsų ambasadorė ir svarbesnė už daugelį kitų. Be to, labai gerą pavardę turi.
- O kokį pavojų matote Lietuvos viduje? Esate minėjęs apie Lietuvai gresiantį pavojų iš kraštutinės dešinės.
- Kraštutinumas visada blogai. Kraštutinė kairė, kuri yra komunizmas arba net kartais maoizmas, anarchizmas ir panašūs dalykai, naudos žmonijai nedavė, tik daug žalos. Yra ir kraštutinė dešinė - tai neonacizmas, fašizmas, kraštutinis, ekstremalusis nacionalizmas ir t. t.
Lietuvoje yra ir viena, ir kita. Yra Algirdas Paleckis, kraštutinė kairė. Bet, mano manymu, tai nepavojinga, nes to žmonės dar visai neseniai atsikandę ir žino, kuo tai gresia. O kraštutinės dešinės atsikandę žymiai seniau ir kaip reikiant nežino, kuo tai gresia. Mano manymu, tai yra grėsmingiau, nes gali patraukti daug daugiau žmonių. Nesakau, kad juos reikia drausti ar naikinti, tačiau reikia prieš juos griežtai pasisakyti.
Jeigu koks Seimo narys palaiko Gedimino prospekte surengtą eiseną, kuri skanduoja abejotinus šūkius, toks politikas man nekelia simpatijų.
