Kertiniai šio darinio burtažodžiai yra valdžia, vienatvė ir neišsipildę lūkesčiai. Privalomas atributas – dideli ir tuštoki rūmai. O tada viskas savaime sugula į savo vietas, įsispaudžia į vienišo valdovo sąmonę kaip duotybė, apauga storu kruopščiai puoselėjimo ego kiautu.
Ar pamenate senjoros Bendisionos Alvarado mylimiausią sūnų? Tokį nukaršusį generolą, slankiojantį po tuščius rūmus, pasiklydusį savo įmantrios iškalbos labirintuose ir seniai nebežinantį, kur jo paties gyvenimo skiedros susilieja su tautos gyvenimu, nebegalintį ir nebenorintį atskirti tiesą nuo melo.
G. G. Marquezo aprašytam patriarchui svarbiausia – bet kokia kaina išsilaikyti valdžioje. Tikslas pateisina priemones, todėl išdavyste įtariamas bendražygis patiekiamas per posėdį ministrams – iškeptas kaip paršelis, su petražole burnoje. Kitą sykį, pritrūkus pinigų generolo valdžiai sutvirtinti, parduodami valstybės teritoriniai vandenys.
Nieko naujo po saule: valdžios nektaras svaigina ir klampina, skleisdamas salsvą puvėsio kvapą ir augindamas puvinio grybus ant valstybės pamatų. Mūsų šalyje jau senokai buvo galima užuosti šį dvelksmą. Ir įsivaizduoti, kokio stiprumo jis galėtų būti antrąją valdymo kadenciją. Tačiau puvinio dvelksmas tapo tikru gūsiu, kai šią savaitę Palangos prokurorė N. Požarskienė trinktelėjo durimis.
Tokio antausio Generalinė prokuratūra seniai nebuvo gavusi: „Atsisėsti į generalinio prokuroro kėdę dar nereiškia juo tapti. Tam reikia tam tikrų gebėjimų, patirties, geros ir greitos orientacijos, pagaliau elementarios kompetencijos.“ Drąsūs žodžiai, tinkantys ne tik šiai konkrečiai pareigybei, bet ir aukštesnėms instancijoms.
Ir dar, pikantiškiau: „Generalinė prokuratūra išsipūtė nuo ilgaplaukių mergaičių, kurios iš neturėjimo ką veikti darbo metu nagus lakuojasi, sklaido blizgančius žurnalus ir tyčiojasi iš provincijos prokurorų.“
Tuo, kaip dirbama Generalinėje prokuratūroje, baisisi ne tik esami (ir jau pasitraukę) šios sistemos senbuviai. Tipiškas epizodas iš bendravimo su žiniasklaida: paprašyti pakomentuoti konkrečius redakcijos pateiktus klausimus dėl išskirtinės informacijos, prokurorai kelioms valandoms nuščiūva, o paskui išplatina viešą pareiškimą. Supraskite, miestui ir pasauliui.
N. Požarskienė, įvardijusi provincijos prokurorui D. Valiui patikėtos ir jo valdomos sistemos ydas, veikiausiai nebus išgirsta. Mat jos buvęs vadovas – tiesiog statytinis didesniame žaidime, kurio rezultatus jau netrukus bus galima sumuoti, ir jie nebus šios valstybės naudai. Užsienio politika – dėsningai blanki, miglota, betikslė. Teisėsauga – principingai išpreparuota su chirurgo tikslumu ir jau kurį laiką veikianti tuščiomis apsukomis. Visa kita irgi panašu į magiškojo realizmo rūmuose sukurtą tvarką.
Netrukus (nebent tektų tradiciškai palūkėti, kol vyks paieškos provincijoje) keisis STT vadovas. Vargu ar naujasis bus principingesnis, veiklesnis. Esminė savybė – savas ir, žinoma, prastos uoslės, kuri nefiksuotų salsvo puvinio kvapo, netrukdytų klusniai darbuotis pagal rūmų taisykles.
