Nors apie tai beveik nekalbama, dalis Lietuvos žmonių mąsto būtent tokiomis kategorijomis. Kai kuriuos jų galime atpažinti automobilių spūstyse, kai prasideda žaidimas „nepraleisk nė vieno iš šalutinio kelio“. Silpnumas šiuo atveju – tik santykinis, tačiau pirmenybę pagrindiniame kelyje turintis vairuotojas (beje, dažnai tai būna vairuotojos dideliuose visureigiuose) teisuolio išraiška yra savotiškas indikatorius. Mano padėtis dominuojanti, aš stipresnis, visi kiti – nesvarbūs, palauks.
Tai, žinoma, smulkmenos, bet jose kartais slypi demonai. Vienas toks apsėstas „teisuolis“ praėjusį savaitgalį pasirodė kaip tikras vyras, kai temstant iš savo vairuojamo autobuso kažkur už Utenos išspyrė devynerių metų vaiką. Tai buvo paskutinis priemiesčio autobusas, berniukas vakare važiavo namo. Tačiau vairuotojui jis pasirodė kaltas, neteisus, todėl vertas pamokymo ir pažeminimo. Mat neturėjo su savimi moksleivio pažymėjimo ir drįso nusipirkti bilietą su nuolaida.
„Mūsų vairuotojas teisus, viską darė pagal įstatymą“, – vėliau teisėjo tonu išrėžė Utenos autobusų stoties valdžia pakraupusiai motinai, dar pagrasinusi ją paduoti į teismą už kenkimą įmonės reputacijai. Velniop devynmetį, tegu kulniuoja likusius kilometrus pėsčias – įstatymas vežėjų pusėje, o visa kita – nesvarbu!
Čia tik viena tipiška istorija iš Lietuvos kasdienybės. Tačiau brėžianti ploną liniją, kurios vienoje pusėje – žmogus, o kitoje - bukas, savo teisumu įsitikinęs cinikas. Kitas šios padermės egzempliorius triūsia provincijoje - vežioja senus, ligotus ir neįgalius žmones iš gydymo įstaigų. Šį skandalingą „socialinio taksi" atvejį vakar aprašė lrytas.lt. Tas veikėjas veikiausiai dirbs ir toliau, kasdien šaipysis iš senukų ir ligonių, jų lėtumo, negalėjimo. Gali būti, kad jo vadovams, kaip ir tos autobusų stoties direktorei, tai atrodo visiškai normalu.
Baugūs net ne tokie atvejai, apie kurių daugelį mes tiesiog nesužinome. Esmė – čia ir dabar gyvenančių žmonių mintys, suluošinto mąstymo požymiai. Štai vienas populiarus naujienų portalas aną savaitę pateikė fotoreportažą iš parolimpinių žaidynių Londone. Jo darbuotojams pasirodė, kad arenose ir stadionuose besivaržančių neįgalių atletų vaizdai gali traumuoti nepilnamečius, todėl publikaciją išleido su N-18 apribojimu.
Ką tai reiškia? Ogi tik tai, kad negalia mums yra negražu, gėdinga, slėptina. Todėl patartina apie tai net negalvoti, nepastebėti. Taip ir elgiamasi – projektuojant aikštes, įėjimus, įvažiavimus, ieškant naujų darbuotojų, kuriant miestų plėtros vizijas. Tai – iš narvo neseniai ištrūkusių stipriųjų laikas. Ką jau ten tie pavieniai aprūdiję keltuvai vežimėliams, įrengti ES spaudžiant ir ES finansuojant. Tiesiog retos išimtys, patvirtinančios taisyklę.
Nėščia? Šlubas? Silpno regėjimo? Užsidaryk namuose ir nesitikėk, kad būsi visavertis mūsų veržlios visuomenės narys. Juk visiems ir taip sunku, o tam sunkmečiui galo nematyti.
Sostinėje yra tokia bedvasė aikštė skambiu Europos pavadinimu. Ir požeminis perėjimas po Konstitucijos prospektu. Ši po savivaldybės langais granitu išklota vieta – dar vienas simbolis mūsų atšiaurumo visiems, judantiems su vežimėliais, ramentais, lazdomis. Laiptai, laiptai, laiptai. Bortai, borteliai, borteliūkščiai. Liftas sulaužytas prieš keletą metų ir remontuojamas kaip ta „Družba“ atšaka Rusijoje.
Žinoma, šis bei tas šen bei ten kartais padaroma, o tie įkyrūs emisarai iš Briuselio verčia sparčiau tvarkytis siųsdami direktyvas ir mokėdami už permainas. Bet naujų mąstymo įpročių už sanglaudos fondų pinigus nesuformuosi, tam prireiks dar daugybės metų. O kol kas turim ką paveldėję. Didysis brolis išėjo, aptvarai sugriuvo, tačiau banda ir jos prieauglis – tie patys. Įprotis verčia glaustis prie autoritetų ir lipti per silpnesniųjų galvas.
Pažįstu labai šviesios galvos studentą, nuo vaikystės sergantį cerebriniu paralyžiumi. Jam sunku tai, ką daugelis mūsų kasdien daro net nesusimąstydami – valytis dantis, rištis batų raištelius ir pan. Neseniai kartu teko keliauti į kitą planetos pusę, Australiją. Pakeliui - Vokietijoje, Singapūre – sutikome panašaus likimo žmonių, matėme, kaip elegantiškai, efektyviai ir kartu nepastebimai jiems suteikta galimybė jaustis visaverčiais visuomenės nariais.
Mano bendrakeleivio vežimėlis, padedantis jam judėti, prie kiekvieno įėjimo į lėktuvą buvo paslaugiai paimamas, prieš tai suteikus kitą vežimėlį. Atskridus neįgalus keleivis nuvežamas iki išėjimo, kur jau laukia iškleistas nuosavas vežimėlis. Taip buvo Frankfurte, Singapūre, Sidnėjuje. Tačiau po 24 valandų skrydžio grįžus į Vilniaus tarptautinį oro uostą, prie lėktuvo durų vežimėlio nebuvo. Nei nuosavo, nei paskirto.
Neklauskite, kiek laiko truko ta skausminga kelionė koridoriais ir laiptais iki bagažo juostos, ant kurios po pusvalandžio kartu su visų keleivių lagaminais pasirodė ir vežimėlis. Kažkas pamiršo, kažkam gal pasirodė smulkmena, bet šiam jaunam žmogui tai buvo dar vienas ištvermės išbandymas tėvynėje. Priminimas, kad sugrįžo į stačių nuolydžių, ilgų laiptų ir aukštų bortų šalį.
Sveikas žmogus turbūt neprivalo kasdien galvoti apie gebančius gerokai mažiau nei jis. Užtenka savų rūpesčių, iššūkių ir uždavinių. Tačiau išlikti žmogumi tam tikrose situacijose, priimant sprendimus, kurie gali palengvinti kitų gyvenimus – tai išties įmanoma ir būtina. Džiunglių įstatymai – fundamentalūs ir žiaurūs, mitybos grandinės logika – nepaneigiama. Bet juk mes ištrūkome iš raudonųjų džiunglių ne tam, kad įsikurtume kitose, tik perdažytose trimis spalvomis.
