Pastaruosius porą metų tarsi murzinas skuduras tampomas ir mėtomas kur pakliūva, naująjį sezoną valstybinis J. Miltinio dramos teatras irgi pradėjo ne ryškios meninės kūrybos, o skandalų naujienomis. Žiniasklaida skelbia: R. Vikšraitis Muzikos akademijoje suformavo aktorių kursą neva J. Miltinio teatrui, o iš tikrųjų jokio ryšio čia nėra ir net nenusimato...
J. Miltinio teatrą paliko dar vienas iš daugiausiai vaidmenų repertuare turintis aktorius... Pirmosios sezono premjeros režisierė iš Latvijos viešai pareiškė, kad yra nepatenkinta darbo Panevėžyje sąlygomis ir nuo spektaklio beveik atsiribojo...
Naujausia žinia – R.Vikšraitis atleido, nors daugelio nuomone, paprasčiausiai susidorojo su dar vienu jam labai neparankiu žmogumi, profsąjungos lyderiu, buvusiu ilgamečiu teatro vadovu, praėjusį sezoną Auksiniam scenos kryžiui nominuotu R.Teresu.
Kaip spėlioja įvykių liudininkai, jis yra jau keturiasdešimt kelintas iš šimto etatinių darbuotojų, atleistas visagaliu naujuoju Miltiniu pasijutusio emisaro iš sostinės.
Jeigu teatras būtų Savivaldybės žinioje, jau vien toks nedarbui pasmerktų gyventojų skaičius būtų sulaukęs rimto dėmesio. Bet dabar miesto vadovams tai nerūpi, teatras – ne jų jurisdikcijoje. Maža to, kai legendiniam Panevėžio teatrui keistai alergiškas kultūros ministras A. Gelūnas pasiūlė šią įstaigą perimti miestui, meras puolė į paniką ir ėmė graudžiai rypuoti, kad nepajėgtų jos išlaikyti.
Teatro aroganciją nesunku suprasti. Daug sunkiau pateisinti Panevėžio valdančiųjų nenorą būti atsakingiems už savo miesto „kūdikį“, kuris daugiau kaip per septyniasdešimt gyvavimo metų jau su kaupu atsipirko visom prasmėm. Kodėl dabar juo nepasirūpinus ir neprisiėmus atsakomybės už jo ateitį? O teatras juk bet kuriuo atveju liktų valstybinės reikšmės kūrybine įstaiga. Žinoma, su sąlyga, kad ir pats stengsis netapti mėgėjiško ar šou verslo apologetu. Tačiau toks pavojus panevėžiečių teatralų ir šiaip jau tyko ne pirmi metai.
Pagaliau, kodėl miesto Savivaldybė su buvusio mero V. Matuzo palaiminimu privalo kasmet mokėti daugiau kaip po du milijonus litų komercinės grandiozinės ir gana menkai panaudojamos arenos savininkams, bet negali už tiek pat turėti istorinį municipalinį teatrą? Tereikia Vyriausybei bei Kultūros ministerijai už jį pasiūlyti arenos koncesinę sutartį.
Ne iš gero gyvenimo būtų tokie mainai. Bet galbūt tai padėtų išspręsti įsisenėjusias tiek nevykusio vadovavimo teatrui, tiek vidinio susipriešinimo ir iš to kylančios destrukcijos problemas.
Juk turime miesto Dailės galeriją su pasaulinio lygio keramikos simpoziumu, Lėlių vežimo teatrą su tarptautiniu spektaklių vaikams, „Meną“ su respublikiniu Kamerinių spektaklių festivaliais, plačiai dirbančius Bendruomenių rūmus. Valstybinis J. Miltinio teatras vis labiau lieka jų šešėlyje ir nuošalėje. Tai gal pabandykime jį iš ten traukti?
