Nors žinai, kad čia tik optinė apgaulė, galvoji apie ką kitką – pažįstu tą kraštą, kuris vadinasi Šiaurės Kaukazu, ir iš kurio kyla ne vien kalnų viršūnes uždengiantis rūkas, bet vis dažniau ne vienam aiškiaregiui Pasaulio Gaisrą primenantys dūmai. Ar tik žiūriu į jį kaip iš nuostabos aikčiojantis ir viską greitai pamirštantis turistas? Deja, po pusantrų metų tarnybos ambasadoriumi Gruzijoje, kalbėdamas kitiems apie Kaukazą, dažnai susivokiu taip pat esąs geranoriškas politologinis turistas, kol kas matęs tik labai sudėtingo ir daugeliui šalių ateityje neabejotinai reikšmingo gyvenimo paviršių.
Tačiau norint suprasti, iš kur ta reikšmė kyla, pirmiausia reikia įsigilinti: kas vyksta Kaukazo tautų ir tautelių viduje, ir tam pažinimui jau nebepakanka to, kas pasiekiama ranka, nuspaudus interneto klavišą ar žiūrint CNN. Kai 1977 m. Čečėnijoje buvo pagrobtas Lietuvos verslininkas, nustebau, kad derėtis tenka ne vien su besikeičiančiais įkaito šeimininkais, bet ir su valdžios atstovais, kurie savo ruožtu per tarpininkus taip pat derėjosi.
Tuo tarpu Lietuvos viešojoje erdvėje su politikų pagalba buvo priekaištaujama, kodėl mūsų valstybė negali pasiųsti kelių karinių sraigtasparnių ir įkaitą išvaduoti. Deja, tada nebuvo tokios namų renovavimo programos, už kurios lėšas tokius aparatus būtų buvę galima nupirkti, o jeigu ir pavyktų išskristi, tai vos nusileidę, jie būtų išrinkti dalimis ir jau kitą dieną parduoti kuriame nors Čečėnijos turguje.
Praėjo daug metų, tačiau iš šiuo metu priešokiais aštriai aptarinėjamų „antiteroristinių“ bylų, akivaizdu, kad Šiaurės Kaukazas vis dar tiek valdžiai, tie paprastiems žmonėms, išskyrus vieną kitą, tebėra balta dėmė. Kaip pažinti kitą kultūrą, jos vertybes, mąstymo logiką ir psichologiją? Manau, jog dažniausiai tai pasiseka menininkams, rašytojams.
Perskaičiau rusų rašytojos Julijos Latyninos romaną „Karo žemė“. Parašytas įtaigiai, išradingais palyginimais, didžiuliu dėmesiu detalėms bei įspūdinga surinktos medžiagos įvairove, romanas vaizduoja avarą Džamaludiną Kemirovą , gimusį ir veikiantį karį rašytojos pramanytoje, bet nesunkiai atspėjamoje valstybėje greta Čečėnijos.
Jį galima būtų pavadinti naujų laikų Hadži Muratu, prisimenamą iš Levo Tolstojaus ankstyvosios kūrybos, tačiau autorės požiūris kitoks, nei įprasta tikėtis skaitant apie žmones legendas ar nutrūktgalvius kovotojus. Daug atitikmenų tikrovėje turintį sukurtą herojų, jau nuo vaikystės mokomą, kaip paprasčiau ir lengviau nužudyti žmogų, rašytoja nei aukština, nei smerkia, bet stengiasi suprasti, kaip ir karo epidemijos niokojamą aplinką .
Vaizduojamos respublikos gyventojai to karo neišrado, bet ir neketina iš jo trauktis. Pagrindinis herojus, kaip ir daugelis jo draugai ar nedraugai karingoje aplinkoje išaugo, jėga, prievarta ir mirties šešėlis tapo neatskiriama būties dalimi, o šautuvas, be kurio net neįmanoma užmigti, kartais tampa net prarastos rankos ar kojos kompensuojama kūno dalimi. Tai ne kiborgai ar karo mašinos, bet vis dėlto jau gyvenantys kitoje, karo erdvėje ir karo logikoje, vyrai, moterys ir net vaikai. Beje, karo labai savotiško, be fronto linijų, apkasų, štabų ir slaptų planų.
Ir netgi be pergalių poreikio. Kaip rašytoja sako apie vieną personažą: jam buvo svarbus karas pats savaime. Romane kariavimo visomis įmanomomis kryptis apstu ir stulbina karinės technikos išmanymu, tačiau toks vaizdavimas nėra savitikslis. Aprašomi įvykiai turi savo prasmę ir net detektyvinę – moralinę intrigą.
Džamalas Kerimovas kariauja Rusijos pusėje, drauge su čečėnai palaiko abchazus prieš Gruziją, paskui, žmonių grobimui tapus vos ne pagrindiniu verslu regione, gina savo krašto teritoriją nuo čečėnų. Esminiu lūžio momentu tampa herojaus gimtame mieste čečėnų kovotojų užimti ir susprogdinti gimdymo namai, kai žingsnis po žingsnio siaubingame terakte pradeda ryškėti Rusijos valdžios pėdsakas.
Tiesai aiškėjant Džamalo ginklas staiga neatsigręžia prieš baisaus plano sumanytojus, bet tolesni veiksmai ir net asmeninis gyvenimas pradeda įgyti kitą, religinę, prasmę. Herojus atvirai skelbia apie kalifato sukūrimą, pats griežčiau nei kiti laikosi religinių papročių ir taisyklių, deja, nuo to kulkomis išvarpyti priešų, o neretai ir atsitiktinių žmonių, kūnai netampa estetiškesni ar mažiau dvokiantys.
Ne ką geresnis kvapas sklinda ir iš žmonių, priklausančių skirtingoms tautelėms, tarpusavio santykių. Žinia, šitas kvapas labai patinka Maskvai, bet ir jos pačios dalyvavimas Šiaurės Kaukaze jau pasiekė paskutinę korupcijos vėžio stadiją.
Romane nėra nė vieno federalinio kariškio, tarnaujančio tėvynei, ir tik vienas Rusijos valdininkas, nepaėmęs kyšio. Prezidento postas rašytojos vaizduojamoje respublikoje kainuoja šimtas milijonų JAV dolerių. Visi kiti – pagal svarbą. Patys korumpuoti Rusijos valdininkai papirkinėja vietinius. Dalyvauja net pagrobtų žmonių išpirkose.
Teismų nėra, nes pinigus jau pasiėmė prokurorai. Kaukaze taip pat klesti korupcija ir tai yra juodžiausias debesis, uždengiantis nepriklausomybės siekius. Žmonės ne tik prisitaiko, bet daug kas prisideda ir padeda. Moterys skrenda į Turkiją, užsiima prostitucija, religingi vyrai užmerkia akis ir su šautuvu bėgioja po kalnus, stengdamiesi perimti įkaitus iš kitos tautelės.
Senos gimininės klaninės sąskaitos yra svarbesnės už nepriklausomybę. Maskva gradais pavertusi žydinčius sodus karo žeme, vis dėlto neišdegino Šiaurės Kaukazo tautų tarpusavio priešpriešos.
Metropolijai tai gerai, tame ji mato galimybę regione išsilaikyti. Ar ilgai? Tai priklauso nuo Hadži Murato – Džemaludino Karimovo. Romano pabaigoje jis tik asmeniškai pribaiginėja vieno susidūrimo aukas. O brolis mielai priima pasiūlytą prezidento postą, ir, atrodo, ne labai jaudinasi, kaip sekasi čečėnams.
Arti ar toli ta šalis? Kai žvelgi į praeitį, regis visai arti. O kaip žiūrint į ateitį?
