Praėjusią savaitę Seimas girgždėdamas priėmė ilgus mėnesius aptarinėtą ir tobulintą Lietuvos kultūros tarybos įstatymą, kurio, atrodytų, dėl įvairių priežasčių labiausiai turėtų norėti patys menininkai.
Bet daugiau nei pusė Lietuvos meno kūrėjų asociacijai (LMKA) priklausančių kūrybinių sąjungų vadovų netrukus kreipėsi į prezidentę D. Grybauskaitę prašydami vetuoti šį įstatymą.
„Toks vandens drumstimas mums užtraukė gėdą”, – atsiduso LMKA prezidentas K.Platelis, kuris kartu su Lietuvos rašytojų, dizainerių ir kinematografininkų sąjungų pirmininkais balsavo prieš prašymo vetuoti teikimą prezidentei.
Pasvarstykime, kodėl kreipimąsi į šalies vadovę pasirašiusiems kūrybinių sąjungų pirmininkams turėtų giedoti pelėda?
Kūrybinės sąjungos pasirodė kaip reakcionierių uoksai. Joms naujovės iki šiol kelia daug įtarimų, nepasitikėjimo ir abejonių. Nors Kultūros tarybos įstatyme daug saugiklių, kad tie dešimt jos narių ir pirmininkas dirbtų patikimai, kritikai nepaliauja aiškinti, jog jame „neužtikrinamas skirtingų Lietuvos regionų ir skirtingų kultūros sričių kompetentingas atstovavimas”. Išversiu: Kultūros taryboje sėdės „ne mūsų žmonės”, kurie skirstys pinigus „ne mūsų žmonėms”.
Esu prastas vertėjas? Galbūt. Bet internete susiraskite kritikų siūlomą alternatyvų Nacionalinės kultūros tarybos projektą, į kurį esą niekas neatsižvelgė. Nenuostabu, kad neatsižvelgė. Jis toks komplikuotas, kad jeigu jį dar šiek tiek patobulintum, dėl kiekvieno remtino projekto ar skirtinos premijos tektų rengti referendumą.
Turbūt nė nereikia sakyti, kad alternatyviąją tarybą turėtų sudaryti ne kas kitas, o kūrybinių sąjungų deleguoti atstovai, kurie ją ilgainiui greičiausiai paverstų dar vienu didžiuliu galvos skausmu. Tokiu pat dideliu kaip Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, tapęs slaptu paklodės tampymo čempionatu.