Nuo tada televizijos negaliu ramiai žiūrėti. Kaip ir radijo klausytis. Nors ir suvokiu, kad juos lyginti tas pats, kaip musę su spalvingu drugeliu.
Buvo Lapės (kaimas, kuriame buvo įsikūrusi LNK pirmtakė “LitPoliinter TV”) su atmintinai išmoktu keliu Vilnius—Kaunas ir atgal, su “Žodžių mūšiu”, “Auksine porele”, “Telepica”, su vietos baru, kuriame visi buvo kiaurai permirkę.
Dėl reitingų anuomet niekas nesuko galvos — vis tiek nebuvo ko daugiau žiūrėti, o ir paslaptingų TV metrų dar niekas nežinojo.
Vėliau buvo TV3 — “Akvariumas”, “Akvariumas II”, “Baras Holivudas”. Tuo metu jau daug kas išmoko dirbti, uždirbti, siekti reitingų. Ryškėjo profesionalai: Rita Miliūtė, Edmundas Jakilaitis.
Visas gyvenimo sritis užvaldė internetas. Sakoma, jis televiziją nukonkuruos. Nejaugi to dar nepadarė?
Paskambino Rickevičius. Ričardas Rickevičius. Pasiūlė LRT “Triumfo arką”. Sutikau iškart — buvau jau pakankamai subrendęs, kad atsirinkčiau, su kuo susidėti. Aš irgi beveik perfekcionistas.
Buvo miela būti šalia gražuolės Lauros Imbrasienės. Gaila, kad reikėjo dirbti.
Maždaug tuo metu užgriuvo krizė. Ji šio bei to išmokė. Taupyti. Panaudoti tas pačias dekoracijas 4—6 laidoms taip, kad beveik niekas to nepastebėtų. Istoriją papasakoti ne per penkias, o per 55 minutes. Tuomet per valandą reikia parengti ne dvylika, kaip anksčiau, o vieną siužetą.
Supratome, kad svarbiausia — gerai išreklamuoti savo projektą, sukelti sensaciją ten, kur jos nėra. Įsisąmoninome, kad išsilaikysime tik tuomet, jeigu vienu metu kursime 3—5 projektus.
Šiuo metu televizorius mūsų namuose dažniausiai įjungiamas tada, kai Asta (G.Masalskio žmona laidų vedėja A.Stašaitytė-Masalskienė. — Red.) nori įvertinti savo ir kolegų darbą (ir kaip ji spėja vienu metu pamatyti tiek laidų?) arba vaikams rodomas geras filmas.
Mes su žmona filmus žiūrime per kompiuterį. Daugelį laidų taip pat galima rasti internete. O ten karaliauja jų didenybės “klikai” (spustelėjimai).
Dažnai transliacijai dar nesibaigus įdomiausios laidos vietos jau patenka į internetą, nes prodiuseriai iš kailio neriasi, kad internautai kuo daugiau kartų peržiūrėtų jų medžiagą.
Patogu — nereikia kentėti trijų valandų tiesioginio eterio, kurio metu vedėjui gal ir pavyks suregzti gerą pokštą, o gal ir ne.
Dabar TV ekranuose matome begales projektų ir projektėlių, skirtų namų šeimininkėms, lyg jos būtų vis dar neapsisprendusios, kokius skalbiamuosius miltelius pirkti. Daugybę muilo operų ir pasakojimų, kaip sulieknėti ar sodinti begonijas.
Skandalinguosius (juos taip reikia vadinti, nes, ginkdie, kas nors ims ir nesupras, kad jie tokie) projektus su žinomais ir nežinomais herojais, kurie pasakoja, kaip svarbu būti gražiam ir turėti daug pinigų.
Daugybę filmų ir serialų, nuo kurių neatsiejamas žodis “kultinis”.
Tyrėjus, kurie per žvarbą ar lietų, nepaisydami piktų šunų ar tykančių pavojų, pasirengę išsiaiškinti Tikrą Tiesą (nes tiesų būna visokių).
Daugybę žinių iš Lietuvos ir viso pasaulio, kurių pusę sudaro kriminaliniai girtuoklių ir pusgalvių nuotykiai.
Gydytojus, kurie žarsto begales patarimų, kaip gydytis vienais ar kitais vaistais (būtinai nurodydami pavadinimus), užuot trumpai drūtai pasakę: neėskit, mažiau gerkit ir bent retsykiais pajudėkite.
Nepajudinamus kaip uolos, metų metais nesikeičiančius sveikinimų koncertus ir loterijas bei jų vedėjus. Jie — tikra atgaiva nuo tempo, triukšmo ir bėdų. Prie šios ramybės oazės reikėtų priskirti komisarą Reksą — nuostabus pasirinkimas ir jokios baimės, kad kas nors sudrums mintis.
Puoselėjame tradicijas — su muzika ir dainomis. Vakarais, kaip ir prieš dešimtmetį, tebegriaudėja armonikos, kaukia išsiderinę chorai, šmėžuoja raudonskruosčiai laidos svečiai, netikėtai tapę jos tikraisiais šeimininkais.
Artėjant savaitgaliui jaučiamas visuotinis susijaudinimas — kas šeštadienio vakarą nutiks, ką pasakys “ekspertai”, kam pasiseks, o kas iškris iš žvaigždėmis tviskančio televizijos gyvenimo?
Užuot keitęsi, griebiamės to, kas seniai patikrinta ir kadaise veikė (o gal ir dabar suveiks?): “Kas? Kur? Kada?”, “TAIP. NE”.
Ir vis dėlto eteris vilioja. Kartais pamąstau, kad noriu grįžti į ekraną. Į radiją — taip pat. Tačiau vis dar nesulaukiu tos vienintelės idėjos, kuri užvaldytų.
O kas bus, jei nesulauksiu?
