Pakalbėkime apie politikus, apie juos visus kartu, lyg jie būtų vienodi.
Politikai Lietuvoje, o ir daug kur kitur, turi pačią baisiausią reputaciją, blogesnę net už žurnalistus (žurnaliūgas), verslininkus (vertelgas) ir policininkus (mentus). Kalbu ne tik apie politikų asmenines savybes, bet ir apie pačią veiklą.
Kad ir kas būtų kalbama apie valstybės reikalus, pati greičiausia reakcija bus su pasišlykštėjimu drėbtas rankos mostas: „Ai, politika.“
Net ir tas, kas nesugeba savarankiškai sveikinimo žinutės sugalvoti Kalėdoms arba draugams-jaunavedžiams atviruke palinkėjimo užrašyti (tokiems yra specialūs tinklalapiai su rinktinėmis banalybėmis), užsimerkęs išbers kokią nors sentenciją apie politiką ir politikus: „Visa politika – purvas.“
Šiame posakyje ne daugiau prasmės nei panašiose liaudies išminties perluose: „meilė-seilė“, „šokiai-pokiai“, „muša – reiškia, myli“ ir „visi vyrai – kiaulės“, bet jį žmonės mėgsta kartoti, nutaisę rimtą veido išraišką ir palinkčiodami galva. Suprask, čia gili įžvalga.
Politika yra ne ką labiau purvina ir bjauri, nei visas gyvenimas. Politiko darbas – ne pats maloniausias, bet, Dievas mato, tokių darbų yra daugybe, nuo duobkasio iki to žmogaus, kuris mėsinėje skerdžia gyvulius, arba chirurgo, iki alkūnių išsiterliojusio rankas krauju ir pūliais. Tik jų visų mums reikia (nebent norėtume patys užsiimti visais tais darbais – pavyzdžiui, replėmis išsilupti skaudamą dantį).
Taip pat mums visiems reikia ir politikų. Nebent norėtume gyventi urvuose, patys apsiginti akmenimis ir vėzdais, atsiskaitinėti natūriniais mainais ir atsisakyti visko, kas susiję su bendro gyvenimo privalumais.
Politikai gauna valdžią – o jie turi turėti valdžios ir įgaliojimų, antraip jie nieko nesugebės pasiekti, nei gero, nei blogo - iš žmonių, kurių didelė dalis yra naivūs, kvaili, įžūlūs, smulkmeniški, trumparegiai, pikti, kerštingi, savanaudžiai, egoistai ir linkę prigriebti viską, kas yra blogai padėta. Jie atspindi mus visus, ir kiekvienas mus erzinantis bruožas politikuose yra ir mūsų pačių bruožas.
Jei semi vandenį iš drumzlino ežero, kad ir kiek besvaidytum kibirą, vis tiek pasemsi kibirą vandens, kuris turbūt bus maždaug toks pat drumzlinas, kaip ir viso ežero vanduo. Galima, žinoma, ieškoti šaltinio, laukti, kol iš jo pribėgs pilnas kibiras tyro kaip ašara vandenėlio, bet neturime tam laiko, be to, daugumas tingime tai daryti, nuo šaltinio toliau tempti kibirą, nei nuo paežerės, ir šiaip daugumai yra gerai ir taip, todėl ir gyvename su šiek tiek drumzlių. Nusistovi, ir gerai. Pirčiai tiks. Užvirinsim, liks geriamas.
Skųstis blogais politikais – tas pats, kaip skųstis blogais sutuoktiniais. Rodos, juk ne atsilikusioje visuomenėje gyvename, kur vieną skudurais apsikūtulojusią nuotaką, barškančią apyrankėmis ir su įvertais į nosį auskarais iš kelių skudurais apsikūtulojusių kandidačių išrenka jaunojo tėvai. Mūsų visuomenėje kiekvienas gyvenimo draugą ar draugę pasirenka pats, bet kas antras pasirinkimas pasirodo esąs nevykęs. Žinoma, ir čia paskui kalbama tas pats: „Nebėra normalių vyrų, visi arba jau vedę, arba gėjai.“ Tiek pat išminties, kiek ir svarstymuose apie politikos purvą.
„O kodėl tada užsienyje politikai dirba dėl žmonių, taip nemeluoja rinkėjams, kaip pas mus, ir apskritai, ten daugiau pagarbos?“ - paklaus tūlas varguolis (tiksliau, visi jie taip pat klausia, nes visi tiki tomis pačiomis pasakomis apie užsienį). Užsienyje tas pat, ir ne tik Rusijoje (kur viskas žymiai baisiau nei pas mus), tik Vakaruose bendras papročių lygis dažnai yra aukštesnis, ir tiek.
Jei Vokietijoje ar Prancūzijoje politikas rečiau akivaizdžiai nusišneka arba bent jau tas pačias nesąmones ir neįvykdomus pumpuoja elegantiškai ir neužsikirsdamas, jis tai daro tik todėl, kad ir jo rinkėjas rečiau linkęs šnirpštis nosį ant grindinio ir eidamas į pastatą, dažniau prilaiko duris tam, kas eina iš paskos.
Tačiau ir ten, ir Lietuvoje vyksta iš esmės tas pat: balsuojanti žmonių dalis nusamdo kelias dešimtis ar kelis šimtus asmenų, kurie už bendrus pinigus prižiūrės bendrus reikalus ir pagal savo sugebėjimus tvarkys bendrą gerovę. Kodėl visada nusamdę nepatenkinti?
O todėl, kad taip jau yra, pasaulis neteisingas. Kai daugiabučiame name savininkai pasirenka bendrovę, kuri už jų pinigus perdengs stogą ar plaus laiptinę, irgi visi dažniausiai būna nepatenkinti: daug kas nepadaryta, iš to, kas padaryta, viskas per brangu, žiemą pro durų plyšius pučia, ir treti metai sulūžusios sūpynės kieme. Kokie kandidatai buvo, iš tokių ir rinkomės. Juk tikriausiai žiūrėjome, kurie bus pigesni, ir kurių lankstinukas buvo gražesnis.
Neabejotinas demokratijos privalumas – mes visi gausime lygiai tokį patį deputatą, kokio nusipelnome pagal savo ir aplinkinių sugedimo, tingumo ir naivumo laipsnį. Bet tai nebus blogiausias variantas. Blogiau yra leisti, kad už jus pasirinktų kas nors kitas.
Todėl, jei nenorite, kad viską nulemtų vien tokie, kaip aš, patariu rinkimų dieną eiti ir balsuoti.
