Padarė tai emocingai, teatrališkai – sudaužydamas stiklinę studijoje ir bent trumpam išmušdamas iš vėžių Kremliaus žinduklius.
Štai jums ir pilkas rinkimų vajus! Anaiptol – tiesiog graikiška pjesė su indų daužymu ir aukštomis oktavomis.
Ko gero, net legendinis TV debatų meistras J. Springeris, išgarsinęs plaukų pešimą ir snukių daužymą tiesioginiame eteryje, būtų pavydėjęs tokio siužetinio posūkio. Bet mūsų nacionalinis transliuotojas – ne amerikiečių NBC, o debatų vedėjas – kuklumo įsikūnijimas, tad tuo stiklinės dūžiu viskas ir baigėsi. O gal tik prasidėjo?
Simboliška – dėl lietuvių tarpusavio santykių aiškinimosi buvo pralietas lenkiškas kraujas. Tiesa, lašas ar du – kiek išvarva iš prapjauto piršto.
Bet jausmai liejasi ir toliau. Ir gerai, kad liejasi, nes tai, ką sau leidžia „frontininkai”, reikalauja netradicinių pasipriešinimo formų.
Mat civilizuotais metodais su ta paderme kovoti nepavyksta – teismai nuolatines provokacijas laiko žodžio laisvės apraiškomis, nuteisti lyg ir nėra už ką, todėl nyki giesmelė „savi šaudė į savus” grojama ir vėl – tikintis, kad pagaliau bus įkalta lietuviui į galvą.
A. Patackas, kadaise iš peties kumščiu trenkęs politiniam oponentui į veidą, šįkart buvo švelnesnis. Tėškė stiklinę ne į taikinį, tik jo kryptimi. Vadinasi, pakantumo visuomenėje jau daugiau. Tiktai gal kartais net per daug? Mat pakantumas atvirai priešiškiems veikėjams yra ne brandžios demokratijos, o skystų blauzdų bruožas.
