Kasdieninėje rutinoje, kurioje atsiduria ir spektaklio veikėjai, pasenęs bejėgis tėvas ir kantriai jį globojantis sūnus, atsiskleidžia visas nelengvose aplinkybėse kylantis jausmų , neišsakytų minčių, abejonių ir nusivylimų spektras, neišskiriant ir tikėjimo, kaip dvasią stiprinančio šaltinio problemos.
Tai viena amžinųjų meno temų, bet pateikta šokiruojančiais natūralistiniais vaizdais bei netikėtu perėjimu iš elementarios buities į plačius apibendrinimus, pasinaudojant krikščioniškais simboliais, sukėlė neadekvačią spektaklio intencijai reakciją.
Nevilties apimtam žmogui režisierius nesiūlo nei nusižudyti, nei sutrumpinti kančias kokiu nors dirbtiniu medicininiu būdu, bet akina ieškoti pačiam, kas spektaklio pabaigoje ir vyksta.
Po emociškai atmesto Kristaus paveikslo randamas taip pat biblinės prasmės užrašas, o po jo, jau ateityje, ko gero dar kažkas, kas suteiks jėgų atlikti sunkią žmogišką pareigą – rūpintis kitu. Kadangi spektaklis labai trumpas, tas staigus perėjimas iš buities į metafizines aukštumas man atrodė per menkai motyvuotas, keli epizodai sukonstruoti taip, tarsi jau būtų žinoma katalikiška reakcija, tačiau iš anksto anonsuoto tyčinio religinių jausmų įžeidimo spektaklyje nėra. Kaip ir slegiančiuose, giliuose, bet antrą kartą nežiūrimuose italų kino režisieriaus P .P. Pazolini filmuose.
Nemanau, kad triukšmas kilo dėl tendencingos spektaklio interpretacijos. Net jeigu kas nors kurioje nors šalyje ir įžvelgė religinius jausmus žeidžiančių požymių, Lietuvoje ne ta buvo protestų priežastis. Vos tik pasirodžius pirmiesiems skelbimams apie ketinamus spektaklyje demonstruoti dalykus, viena įtakinga politinė grupė labai greitai nusprendė imtis iniciatyvos pasmerkti spektaklį ir taip užkirsti kelią priešakinėje fronto linijoje efektyvią priešrinkiminę poziciją užimti kitai politinei organizacijai.
Kalbėdami ypatingai grubiai bei įžeidžiančiai, nesirinkdami žodžių, protesto iniciatyvą pareiškusios partijos nariai savo tikslą pasiekė – konkurentai galėjo įsiterpti tik keliomis jau atvėsusiomis frazėmis.
Po spektaklio, pasisakius žinomiems menininkams ir teatro kritikams, pritilo ir protestuotojų balsai. Nesmagu apsirikus. Nedalyvavo jie ir diskusijose, nes aiškiai suprato, kad kalbantis prieis vieningos nuomonės. Ir ką tada pasakyti likusiems už durų, giedantiems ar laikantiems rankose dar nemestus, paskutiniais mėnesiais smarkiai pabrangusius kiaušinius. Ir vis dėlto religingų ir netikinčių, neturėjusių jokios galimybės jį pamatyti, žmonių galvose įspūdis liko.
Viešųjų ryšių akcija pasisekė. Naudojantis gyventojų negalia patiems įvertinti kūrinį, politikų surengtas spektaklio ir žiūrovų niekinimas ir yra tikroji šventvagystė. Bet ne vien šis ciniškas, politikų inspiruotas, elgesys kelia nerimą.
Pirmą kartą po Nepriklausomybės atkūrimo pasigirdo cenzūros ilgesys. Ir jį išsako žmonės kovoję už laisvę ir net už tai sėdėję sovietų kalėjime. Svarstant Seime, ar nereikėtų spektaklio uždrausti, vienintelė politikė pasisakė už meno laisvę. Be to ji priminė esminį dalyką – ne visi yra tikintieji. Kodėl Švietimo ministerija turėtų remti tik katalikams priimtinus kūrinius? Niekas jos neparėmė. Neįsivaizduojama situacija po dvidešimties metų, kai net menkutė užuomina apie žodžio laisvės apribojimus sukeldavo politikų ir inteligentijos pasipiktinimo audrą.
Šiuo metu su autoritariniais pareiškimais vis dažniau susitaikoma. Nesigirdėjo ir kultūrinių liberalų, priešpastatantiems save nomenklatūriniams liberalams, protesto balso. Ar susitaikytų su tokia situacija J. Greimas, V. Kavolis? Bijoma. Nes nežinia kaip reaguos visuomenė. Kitą kartą gali ir nebeišrinkti į europarlamentą. Kultūros ministras taip pat susigūžė ir vardan tolesnės karjeros nutarė išvalgyti pridergtą lėkštę.
Visuomenė tai stebi ir daro savas išvadas. Jeigu dvasiniai laisvės vadovai yra bejėgiai, kodėl paprasti žmonės turėtų plėšytis ant krūtinės marškinius? Pamažu grįžta sovietinių laikų atmosfera. Kažkada, dar anais laikais, teko dirbti gamykloje. Kaip tik tuo metu buvo smerkiamas rusų rašytojas A. Solženycinas. Dar prieš priverstinį gamyklos darbuotojų susirinkimą buvo skleidžiama nuomonė, kad rašytojas yra ne tik tarybinės santvarkos šmeižikas, bet ir pats amoralus žmogus.
Esą jo kūriniuose personažai keikiasi, Leninas Sibiro kalėjime nešioja kibirą su išmatomis. Tai iškreipia Vado tradicinį įvaizdį, nejučia prilygina atmatoms, žeidžia tarybinių žmonių jausmus. Todėl tokių kūrinių nereikia ieškoti ir galima juos pasmerkti neskaičius, nes prisilietus paprasčiausiai susitepsi. Kuo tai skiriasi nuo dabartinių svarstymų apie spektaklį?
Sovietinėje kariuomenėje teko matyti, kaip bausdami už neatpažįstamą Lenino atvaizdą raudonajame kampelyje žydų kilmės dailininkui kareivukui ant kupros uždėjo penkiolika lentų ir vertė jas nešti, kol parkrito.
Tą matę karininkai dirbtinai pasipiktino, pabarė egzekucijos organizatorius, bet paskui incidentą pavadino liaudies balsu. Visuomenės balsu dabartinė valdžia vadina ir kiaušinių mėtymą į ateinančius žiūrovus. Bet brangūs produktai greitai virs pigesniais. Akmenimis, o vykdytojai atsigręš prieš užsakovus.
