Jis užsiima debatais nuo 1991 metų, yra vienas iš pirmojo debatų klubo Vokietijoje įkūrėjų. Penktadienį vokietis lankėsi Vilniuje, kur vyko Tarptautinių jaunimo debatų vokiečių kalba finalas. Algirdo Patacko poelgis, kai jis į oponentą metė stiklinę, anot pašnekovo, buvo ženklas, kad šie debatai politikams kelia aistras. Tačiau politikai iš moksleivių galėtų pasimokyti džiaugsmingo ir nuoširdaus susidomėjimo priešininku.
- A. Patackas debatuose per televiziją oponento link paleido vandens stiklinę. Kaip vertinate tokį būdą išreikšti savo nuomonę? - lrytas.lt paklausė A. Kemmanno.
- Taip atsitinka retai. Galima matyti, kad debatai žmonėse sukelia aistras. Reikėtų pasimokyti išlaikyti blaivų protą ir nesigriebti vandens stiklinės. Yra ir tokių situacijų, kaip pavyzdžiui, Ukrainos parlamente, kur griebiamasi ne tik stiklinių, bet ir kumščių.
Tokių debatų trūkumas tas, kad metus stiklinę ar trenkus oponentui diskusijų objektas netampa aiškesnis. Debatų tikslas – geriau suprasti temą, kad paskui būtų priimtas geresnis sprendimas. Moksleiviams taip pat stengiamės paaiškinti, kad jie diskutuotų dalykiškai, mokėtų perteikti savo poziciją ir suprastų kitą.
Daugiausiai išmokstu tada, kai esu priverstas nagrinėti priešingą poziciją. Ne tada, kai kalbuosi su draugais, bet tada, kai turiu konfrontuoti su priešinga pozicija. Tada galiu pamatyti, kur aš esu, ir kad į pasaulį galima žvelgti kitu kampu.
- Ar Vokietijoje, politikų debatuose būna panašių nutikimų?
- Taip. Tai nėra tautybės klausimas, ar žmonės gali suvaldyti savo aistras. Manau, kad įvairiose valstybėse žmonės praranda savitvardą ir leidžia emocijoms lietis laisvai.
- Kaip diskutuoja moksleiviai? Ar pasitaiko panašių nutikimų?
- Tokių šiurkščių nesusipratimų praktiškai nėra, visi supranta, kad reikia debatuoti dalykiškai. Svarbios taisyklės, pavyzdžiui, varpelis, kurio skambesys dalyviams primena, kad reikia prilaikyti vadžias.
Svarbiausia yra vidinė laikysena – klausytis ir suprasti, kad kitas pamatė kažką, ko aš dar nepamačiau.
- Ko debatuose politikai galėtų pasimokyti iš mokinių?
- Džiaugsmingo ir nuoširdaus susidomėjimo kitu, kad patikėtų, jog yra įmanoma, jog jis kažkokių aspektų neapgalvojo, neįtraukė į savo poziciją. Jei norima pasiekti kompromisą, būtent tai yra svarbu. Jei vienas tik nuvertina kitą, pasiekti kompromiso – neįmanoma.
Moksleiviai turi didelį pranašumą – neturi rinkėjų, kuriems norėtų patikti ir įtikti. Gali būti taip, kad mokiniai, būdami politikų vietoje, elgtųsi panašiai.
- Kaip vystėsi debatų kultūra Vokietijoje?
- Mums svarbi data yra 1990 metai. Anksčiau debatai baigdavosi sakiniu: jei nepatinka, eik į Rytų Vokietiją! Debatai būdavo ideologizuoti, jautėsi susiskaldymas tarp rytų ir vakarų.
Vėliau, kai Vokietija tapo viena tauta, turėjome laisvesnį žvilgsnį į mūsų institucijas, išdrįsome pasižiūrėti į priešingą poziciją, kas iki 1990 metų buvo praktiškai neįmanoma. Dabar galima net ir ironiškiau debatuoti. Debatai virto tarsi dvasinėmis pratybomis.
Debatų kultūros modelį buvo galima perimti iš amerikiečių arba britų, su kuriais kontaktai buvo. Tačiau iškart po II pasaulinio karo tam dar buvo neatėjęs laikas. Labai svarbu, kad įsitikinimas sava pozicija nebūtų suprantamas per siaurai.
- Kiek metų jūs asmeniškai diskutuojate?
- Organizuotai – nuo 1991 metų. Įkūriau pirmąjį debatų klubą Vokietijoje, aukštojoje mokykloje. Tokio nebuvo prieš tai. Mes net nežinojom, kad buvom pirmieji, nebuvo interneto, negalėjom pasitikrinti.
- Kas jus patį labiausiai traukia tai daryti?
- Susidomėjimas įvairiomis temomis ir žmonėmis. Man patinka, kai man parodo tai, ko iki tol nemačiau. Taip galiu geriau suprasti tai, kas yra aplinkui.
