Jau tapo tradicija, kad per kiekvieną dienraščio prenumeratos akciją „Lietuvos rytas” skaitytojams padovanoja vertingą leidinį.
Pavasarį tai būna enciklopedijos, atspindinčios Lietuvos ir pasaulio istorijos svarbiausius, įdomiausius, netikėčiausius etapus. Rudenį – kulinarijos knygos, padedančios mūsų gyvenimą padaryti gardesnį.
Ankstesniais metais „Lietuvos ryto” prenumeratoriai gavo „Lietuvos ryto” TV laidos „Skonio reikalas” vedėjo Gidono Šapiro-Bilo receptų knygas „Pasaulis tavo lėkštėje. Gardi kelionė po Europos virtuves” ir „Skaniausios šventės. Nuo Kalėdų stalo – aplink pasaulį”.
Šiandien prasidedančios rudeninės prenumeratos akcijos dalyvių laukia dar malonesnė staigmena – mūsų šalyje pritapusio, lietuviškai kalbančio italo, restorano „Da Antonio” steigėjo A.Meschino kelionių ir kulinarijos vadovas su itališku kvapu „Ciao Lietuva”.
Viską išmėgino pats
Ar dar galima ką nors sudominti kulinarijos knygomis, kurias dabar, regis, leidžia visi, kas tik netingi? O ir mėgėjų kelionių įspūdžius išguldyti knygos puslapiuose taip pat nestinga.
Tačiau nematomis praeiti pro A. Meschino „Ciao Lietuva” vargu ar kam nors pavyks. Pusantro šimto puslapių „skaniomis” nuotraukomis iliustruota knyga traukte traukia akį, o užmetus ją į pirmąjį puslapį norisi versti vieną po kito.
Kelionių ir skanaus maisto mėgėjas A. Meschino, kadaise pirmasis mūsų šalį supažindinęs su „Martini”, „Rafaello” saldainiais ir tikra itališka pica, ryžosi pasidalyti su skaitytojais savo patyrimu.
Ką įsimesti į lagaminą, kad jaustumeisi patogiai, bet neapsikrautum daiktais? Ką veikti oro uoste, jei kito reiso tenka laukti kelias valandas? Ar verta sukti galvą dėl viešbučio, kuriame teks tik pernakvoti vieną ar dvi naktis, žvaigždučių?
Atsakydamas į šiuos ir kitus klausimus autorius kartu pateikia 33 paprastus, bet tikrai ne prastus itališkos virtuvės receptus, pataria, kaip atsidūrus kur nors Singapūre ar Honkonge surasti neišreklamuotą, bet labai simpatišką restoranėlį, kuriame apsilankęs nei vakarą sugadinsi, nei pinigus veltui išmesi. Autorius tai žino, nes pats viską išbandė.
Smagu dalytis įspūdžiais
– Kaip sumanėte parašyti šią knygą? – pasiteiravau A. Meschino.
– Visa ko pradžia ta, kad mėgstu skaniai valgyti, o dar labiau – skaniai pavalgydinti kitus. Dėl to prieš penkiolika metų Vilniuje atidariau restoraną „Da Antonio”.
Man patinka keliauti, o dar labiau – bendrauti su žmonėmis, kuriems tai irgi patinka. Dievinu draugų patarimus, man taip pat smagu dalytis įspūdžiais.
Seniai mąsčiau, kad reikėtų juos aprašyti, juolab kad rašymas – mano hobis.
Receptų knygų daugybė. Bet aš norėjau sujungti kelionių patyrimą ir kulinarinius patarimus, rekomenduoti kitiems tuos restoranus, kuriuose pats lankiausi. Bendromis pastangomis su draugais, pažįstamais šį projektą pavyko įkūnyti.
Šioje knygoje pateikta informacija – ne profesoriaus nuorodos, ne bandymas įrodyti, kad esu labai kietas ekspertas, autoritetas. Čia – nuoširdus dalijimasis įspūdžiais. Man patinka, kitiems gal nepatiks. Taip ir turi būti – dėl skonio nesiginčijama.
– Kodėl knygoje pateikti 33 receptai?
– Joje yra 33 receptai, 33 restoranai, 33 argumentai. Trys – mano gyvenimo lemtingas skaičius. Gyvenau trijose šalyse – Australijoje, Italijoje, Lietuvoje, 33 metų susipažinau su savo būsimąja žmona Asta. Tiesa, dar nėra trečio vaiko, bet gal bus.
Pataria, bet nepamokslauja
– Tikriausiai nė nereikia klausti, kokios šalies virtuvė jums labiausiai patinka?
– Tai – nediskutuotina. Bet aš gimiau Australijoje ir gyvenau ten 11 metų. Todėl mėsainiai man visiškai priimtini, nelieku abejingas, kai kur nors pamatau užrašą „Fish and chips” („Žuvis ir bulvytės”), nes vaikystėje tai valgiau. Mėsos pyragas su kečupu taip pat buvo vienas kasdienių valgių.
Vis dėlto knyga skirta itališkai virtuvei. Ji labai turtinga, turinti įmantriausių patiekalų, bet knygoje akcentuojami paprasti – picos, žuvis pagal Neapolio vargšų receptą, makaronai, rizotas.
O kaip pavaišinti netikėtai į svečius užsukusius draugus? Jeigu turite šaldytuve sūrio ir tuno konservų skardinę, jau galite paruošti tokį patiekalą, kad draugai net nesupras, ką valgo.
Į knygą sudėti gyvi patarimai, kaip virtuvėje apsisukti greitai arba kaip padaryti tikrą itališką patiekalą, jei yra laiko.
– Restorano „Da Antonio” šūkis – „Tikras itališkas skonis”. Ar lietuviai jau sugeba jį pajusti?
– Kaip jau minėjau, dėl skonio nesiginčijama. Pavyzdžiui, Italijoje spagečiai su jūrų gėrybėmis niekada nebarstomi parmezano sūriu, o restorano Vilniuje klientai dažnai jo paprašo.
Arba kapučino kava – paprastai ji geriama iš ryto, bet daug žmonių kapučino užsisako per pietus arba po pietų. Nežinau, kaip reaguoja skrandis, bet, mano manymu, tai nevykęs pasirinkimas.
Knygoje į tokius nesusipratimus atkreipiu dėmesį, pasakau, kaip neturėtų būti, bet nepamokslauju. Kiekvieno mūsų valia daryti tai, ką norime.
– Kokia jūsų nuomonė apie lietuvišką virtuvę?
– Kiekviena tauta turi savo žemės dovanų. Lietuviai gražiai savo stalui pritaikė bulves, svogūnus, grybus, obuolius, miško uogas – su daug kuo galima pažaisti.
Man labai patinka šaltibarščiai. Ir ne tik man. Sulaukiu daugybės svečių iš Italijos. Kai jie labai atsargiai prasitaria, kad reikėtų paragauti vietos maisto, aš nuvedu juos į gerus lietuviško maisto restoranus ir visiems baisiai patinka šaltibarščiai bei bulviniai blynai.
Beje, knygoje pateiktas ir patobulintas, „suitalintas” šaltibarščių receptas.
Raginimas – atsipalaiduoti
– Kaip atsakytumėte į seną tarsi pasaulis klausimą: gyvename tam, kad valgytume, ar valgome tam, kad gyventume?
– Galima valgyti ir maitintis. Aš mėgstu valgyti. Mes, italai, gal ir persistengiame – mėgstame valgyti, o valgydami kalbame apie tai, ką valgėme ir gėrėme vakar, baigdami valgyti kalbėsime apie tai, ką rytoj valgysime, kokį vyną ragausime.
Antra vertus, o kas yra tas gyvenimas? Gerai išsimiegoti, skaniai pavalgyti ir dar pora dalykų. (Juokiasi.)
– Tai gal šia knyga siūlote lietuviams irgi šiek tiek atsipalaiduoti, nusišypsoti ir mėgautis gyvenimu?
– Jeigu skaitytojai ją taip supras, vadinasi, mano darbas nebus bergždžias.
Prenumeratos akcija – pusantro mėnesio
* „Lietuvos ryto” prenumeratos akcijos kitiems metams pradžia – lapkričio 17-ąją. Ji truks iki gruodžio 31 dienos.
* Akcijos pasiūlymas galioja tik užsisakant „Lietuvos rytą” arba jo šeštadienio numerį metams.
* Kaip ir ankstesniais metais, kartu su naująja prenumerata skaitytojai gaus dovanų leidinį – Antonio Meschino kelionių ir kulinarijos vadovą „Ciao Lietuva”. Jis papildys anksčiau dovanotas Gidono Šapiro-Bilo receptų knygas „Pasaulis tavo lėkštėje. Gardi kelionė po Europos virtuves” ir „Skaniausios šventės. Nuo Kalėdų stalo – aplink pasaulį” (nuotr.).
* Šeštadienio numerio prenumeratos kaina – 180 Lt gyventojams ir 198 Lt juridiniams asmenims, visos savaitės – 449 Lt gyventojams ir 499 Lt juridiniams asmenims.
* „Lietuvos rytą” galima užsiprenumeruoti internetu, paskambinus arba atėjus į kurį nors „Lietuvos ryto” skyrių, kurie yra daugelyje Lietuvos miestų, kitose spaudos platinimo tarnybose ir pašto skyriuose.
Pesce all’aqua pazza receptas iš naujosios knygos
4–5 porcijoms reikės
1 žuvies su kaulais arba filė, labiausiai tiks dorada arba sterko filė
400 g pomidorų – didelių arba vyšninių
100 g ropinių svogūnų
3 česnako skiltelių
150 g žuvies sultinio
Alyvuogių aliejaus
Prieskonių
Supjaustome svogūnus žiedais. Taip pat nekrikščioniškai elgiamės ir su pomidorais. Jei naudojame vyšninius, pjaunam juos perpus, jeigu didelius – kubeliais. Pomidorus galima nulupti, išimti sėklas, bet galima ir palikti – skonio reikalas.
Keptuvėje su alyvuogių aliejumi lengvai apkepame kapotą česnaką ir svogūnus. Dedame pomidorus ir dar šiek tiek apkepame. Nuo šio momento prieš mus atsiveria du recepto taikymo būdai: visas daržoves galime dėti į kepimo formą, užpilti sultiniu, padėti žuvį, prieš tai pabarstę ją prieskoniais. Viską reikėtų uždengti folija ir dėti į orkaitę, įkaitusią iki 180–200 laipsnių, 20–25 minutėms.
Antras būdas – paruošti žuvį keptuvėje. Kai apkepame svogūnus, pomidorus, įpilame sultinį, dedame žuvį, viską užverdame, tuomet sumažiname ugnį ir nuolat užpildami sultinio ant žuvies ir ją vartydami kepame iki galo.
Kai žuvis iškepa, ją išimame, dedame ant lėkštės, kiaurasamčiu išgriebiame pomidorus ir svogūnus, uždedame juos ant žuvies arba
šalia jos, palaistome likusiu sultinio padažu.
Sultinį galima dar atskirai pavirinti, pagarinti, kad jis sutirštėtų. Beje, padažas tada tikrai bus intensyvesnio skonio.
Kad ir kokį pasirinktumėte patiekalo ar padažo paruošimo būdą, pabaiga bus vienoda: viską reikėtų pabarstyti kapotomis petražolėmis ir pašlakstyti alyvuogių aliejumi.
