5,7 mln. mėginimų gauti psichologinę pagalbą – be jokio atsako

Dvi šešiolikmetės Šilalės rajone ketvirtadienio rytą buvo rastos negyvos. Ar kas nors galėjo jas sulaikyti nuo susinaikinimo? Šito niekada nesužinosime. Užtat daugybė kitų apie savižudybę svarstančių jaunuolių dar gali būti išgelbėti. Jei tik valdžios institucijos išgirs psichologinę pagalbą teikiančių linijų šauksmą.

Nori psichologinės pagalbos telefonu? Apsišarvuok kantrybe! Į tavo skambutį kas nors atsilieps gal tik iš 20 karto.<br>123rf
Nori psichologinės pagalbos telefonu? Apsišarvuok kantrybe! Į tavo skambutį kas nors atsilieps gal tik iš 20 karto.<br>123rf
Daugiau nuotraukų (1)

Sigita Purytė

Nov 19, 2012, 11:33 AM, atnaujinta Mar 15, 2018, 7:51 AM

Iš 6 milijonų skambučių per metus pagalbos vaikams, jaunimui ir suaugusiesiems linijos atsiliepia vos į kas 20-tą. Tai reiškia, kad žmogus, norėdamas pagalbos, turi skambinti kelis ar net keliasdešimt kartų, kol ras liniją laisvą ir bus išklausytas.

Paramos fondo „Jaunimo linija“ direktoriaus Pauliaus Skruibio teigimu, linijų darbui trūksta finansavimo, žmonių ir geresnių techninių galimybių. Vyriausybė spręs, ar kitais metais pagalbos linijoms skirti didesnį finansavimą. - Į kokią dalį skambučių spėjate atsiliepti? - lrytas.lt paklausė P. Skruibio.

- Bandymų prisiskambinti per metus į penkias pagalbos linijas yra apie 6 milijonai. Asociacijai (Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų. - Red.) priklauso vaikų, jaunimo, pagalbos suaugusiesiems („Vilties“), pagalbos moterims ir pagalbos rusakalbiams paaugliams („Doveria“) linijos.

Iš jų atsakome į 300 tūkst. skambučių per metus.

Į kai kurias linijas, ypač tas, kurios populiariausios (jaunimo, „Vilties“), reikia skambinti 10 ar 15 kartų, kad prisiskambintum. Viena vertus, skatiname žmones skambinti pagalbos linijos telefonais, kita vertus, paskambinus retai pavyks iš karto išgirsti konsultanto balsą.

Jei esu viskuo nusivylęs, galvoju apie savižudybę, nejaučiu, kad man gali kažkas padėti, o paskambinęs išgirstu, kad visos linijos užimtos, galiu nusivilti dar vienu dalyku – pagalbos linijomis. Tai didina neviltį.

Internetinėje svetainėje turime atsiliepimų skiltį, joje vieni dėkoja už pagalbą, kiti pyksta, kad neįmanoma prisiskambinti.

Gerai, kad pagalba yra, bet tokia situacija yra nenormali, ir mes vieni negalime to išspręsti.

- Kas padėtų jums atsiliepti į daugiau skambučių?

- Pirmiausia – didesnis finansavimas. Koordinatoriams reikia normalaus atlyginimo, kad jie galėtų dirbti tik šitą darbą, o ne plėšytis per kelis. Norėtume daugiau mokymų koordinatoriams. Jei linija dirba su savanoriais – kad pritrauktų daugiau savanorių.

Vyriausybės prašėme kitais metais dvigubai padidinti psichologinę pagalbą telefonu teikiančioms organizacijoms – vietoj numatytų 705 tūkst. litų skirti 1474 tūkst. litų.

Įsipareigotume, kad pirmais metais po finansavimo padidinimo atsakytume 50 proc. daugiau skambučių. Dar kitais metais tą skaičių toliau didintume, atsilieptume į dvigubai daugiau skambučių nei dabar. Vėliau norime, kad tiek pat, kiek lėšų linijoms skiria valstybė, pritrauktume iš verslo ir geradarių.

Yra skambinančių po kelis ar keliolika kartų per dieną, nes turi rimtų problemų. Mums reikėtų kompiuterinių programų, kurios parodytų, kelintą kartą skambina iš to paties numerio. 

- Kiek vidutiniškai laiko trunka pokalbis? Ar galima jį nutraukti, trumpinti?

- Labai skirtingai. Vaiko skambutis gali trukti kelias minutes. Jis paskambina ir paklausia ko nors arba tikrina, paskambina, papasakoja anekdotą. Bet jei pokalbis užsimezga apie rimtas problemas, jis gali trukti nuo 40 min. iki 2 ar daugiau valandų.

Jei žmogus nori kalbėti ir turi sunkumų, savanoris orientuosis į pašnekovo jausmą ir klausys tiek, kiek reikės. Bet jei jaučia, kad pokalbis išsisėmė arba peraugo į įspūdžių pasakojimą, pasvarstymus, gali sutarti, kad skambintų kitą kartą. Savanoriai netęsia pokalbio bet kiek, svarbu, kad pašnekesys būtų prasmingas.

- Kaip jūsų darbą vertina valstybinės institucijos? Ar konsultacijas telefonu laiko efektyvia pagalba?

- Būtų lengviau, jei kas nors su mumis ginčytųsi, sakytų, kad pagalba neefektyvi. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija mums pritaria, Seimo komitetuose mums pritaria, niekas su mumis nesiginčija, bet ar į mūsų didesnio finansavimo prašymą bus sureaguota, neaišku.

Didžioji dalis finansavimo skiriama skambučiams apmokėti. 222 tūkst. skirti darbui organizuoti (5 linijoms, 13 organizacijų). Tai yra juokinga suma. Dėl to, kai lyginame, ko prašome, yra gerokai didesnė suma.

Ministerija sumoka už skambučius. Sako, kad sutaupys skambučiams ir skirs organizacijoms. Bet net jei visi skambučiai pasidarytų nemokami, sumos vis tiek neužtektų. Mes norime, kad po metų būtų žymus pokytis.

Blogiausia būtų, jei mums pridėtų 50 tūkst. litų, o paskui sakytų, kad situacija nepasikeitė.

- Ar jums atsiliepus į daugiau skambučių, sumažėtų savižudybių?

- Jei netikėtume savo darbu, nedirbtume. Vien telefoninės tarnybos negali išspręsti savižudybių problemos. Žinoma, tai padėtų, bet jei remsimės tik viena šita priemone, stebuklo nebus.

- Kodėl jauni žmonės nutraukia savo gyvybes, padaro tai dviese, kaip neseniai dvi 16-metės Šilalės rajone?

- Išskiriate jaunus žmones, bet šiam poelgiui ryžtasi visi. Yra daug bendro tarp jaunų žmonių ir suaugusiųjų savižudybių. Žmonės tokį veiksmą daro tada, kai jų situacija darosi nepakeliama. Psichologinis skausmas pasidaro nepakeliamas, žmogus nebemato jokios kitos išeities, kaip tik sunaikinti save.

Dėl ko skausmas pasidaro nepakeliamas? Dažniausiai yra daug dalykų – charakterio savybės, palaikymo stoka, konfliktinės situacijos, problemos. Kai sakau kiekvieną iš priežasčių, norisi būti atsargiam. Nėra nė vienos problemos, kuri pati savaime sukeltų mintis apie savižudybę. Patyčias patiria labai daug jaunų žmonių, bet tik nedidelė dalis pasirenka nutraukti sau gyvybę.

- Kaip dažnai į „Jaunimo liniją“ skambina jaunuoliai, kurie nori nutraukti gyvybę?

- Tokių skambučių turime daug – 5 per parą ir dar 1-2 laiškus su užuominomis apie savižudybę.

- Ką mokote jaunimo savanorius sakyti tokiais atvejais?

- Geriausia, kuo gali padėti savanoris arba artimi žmonės, – leisti žmogui pasidalinti. Dalinantis skausmas mažėja, darosi lengviau pakeliamas. Tada jaunuoliai sprendimo žudytis atsisako arba bent jau nukelia šį žingsnį.

Dalintis nėra lengva nei tam, kuris kalba, nei tam, kuris klauso. Viena vertus, kyla baimė, kaip būsiu priimtas. Kita vertus, klausantysis nežino, kaip reaguoti. Kartais yra problema, kad žmogus itin dažnai kalba, kad nusižudys ar net yra mėginęs, aplinkiniai iš pradžių bando rimtai reaguoti, padėti, o paskui priima kaip šantažą.

Aplinkinių pyktis suprantamas. Bet bėda ta, kad kuo daugiau bandymų nusižudyti, tuo didesnė rizika, kad galiausiai žmogus nutrauks gyvybę. Vis tiek verta išklausyti labai rimtai.

Būtinas, nors ir labai sunkus klausimas: ar planuoji savižudybę?

- Kodėl aplinkiniai, artimieji nepastebi, kad žmogui blogai?

- Tai, kad žmonės kažkam užsimena apie savižudybę, nereiškia, kad visiems tai daro. Dažniausiai nuo artimųjų slepia – bijo reakcijos, nėra įpratę dalintis sunkumais, nenori apkrauti artimųjų. Tai nereiškia, kad artimieji kažką blogai daro.

Dažnai žmonės, kuriems sunkiau dalintis jausmais, atrodo linksmi, net jei viduje labai blogai. Tada dar sunkiau atskleisti savo vidinį gyvenimą. Kiti nepriima liūdesio.

Kai žmogus priima sprendimą, kad nusižudys, jam palengvėja. Paskutinėmis dienomis prieš nelaimę jis atrodo laimingesnis nei įprastai. Ilgą laiką buvo prislėgtas, o staiga situacija pagerėja.

Dėl to, kai žurnalistai po nelaimės kalbina mirusio artimuosius, dažnai sužino, kad žmogus paskutinėmis dienomis buvo labai gerai nusiteikęs.

- Kaip pastebėti, kad žmogus ketina žudytis?

- Sprendimas nusižudyti neatsiranda per dieną. Kartais žmogus ima kalbėti apie mirtį ar planus nutraukti sau gyvybę.

Patarimas tėvams ir mokytojams – visada priimti tai rimtai ir ieškoti psichologų pagalbos. Net jei tai yra gąsdinimas. Yra daugybė dalykų, kuriais galima pagąsdinti, grasinimas savižudybe niekada nėra iš gero gyvenimo.

Kitais atvejais žmogus elgiasi tarsi norėdamas atsisveikinti. Vienas pavyzdys – vyras prieš savižudybę susitiko su draugais. „Noriu su jumis susitikti ir išgerti šampano“, - prašė jis draugų vidury dienos. Kodėl jis dabar nori nei iš šio, nei iš to susitikti? Visi tokie dalykai – klauskit, apie ką jie, ką žmogus sugalvojo.

- Jei žmogus atsako – noriu nusižudyti, ką toliau sakyti, daryti?

- Reikia apie tai kalbėti. Neskubėti raminti, kad viskas bus gerai. Tokiu būdu parodom, kad nelabai suprantam žmogaus skausmo. Tada reikia pasisemti kantrybės ir klausyti, apie ką čia yra. Pabandykim atsistoti į to žmogaus batus.

Ką jis turi išgyventi, kad jam net nesinori gyventi? Kai išgirsim pakankamai, kad galėtume suprasti – pusė darbo bus padaryta. Paskui reikia ieškoti profesionalų pagalbos. Dažnai padaryti pirmą žingsnį labai sunku, dėl to gerai kartu su kenčiančiu giminaičiu ar draugu nueiti kartu pas psichologą.

Konkreti situacija – viena nusižudyti ketinusi mergina pas psichologą atėjo tik dėl to, kad draugė ją atvedė ir atėjo kartu. Kiekviename rajone yra psichikos sveikatos centrai, kur psichologai priima konsultuotis nemokamai. Yra mokyklų psichologai, taip pat pagalbos linijos, į kurias galima paskambinti.

- Kodėl kartais net psichologai negali padėti?

- Savižudybė – žmogaus priimtas sprendimas. Mes galime atsakyti už save, bet atsakyti už kitą žmogų neįmanoma. Yra pavyzdžių, kai geriausi specialistai dirba vedini geriausių intencijų, bet žmogus vis tiek nusižudo.

Dėl to artimieji neturėtų savęs graužti – mes ne visagaliai, ne viskas mūsų valioje. Nėra šimtaprocentinės pagalbos, jei žmogus pats nenori.

Suklusti turėtume ne tik tokiais išskirtiniais atvejais, kai sau gyvybę nutraukia dvi paauglės. Reikia nuoseklaus darbo šita tema.

Bandom metus atkreipti dėmesį į tai, kad žmonės neprisiskambina į mūsų linijas – linijos apkrautos. Turėtume paruošti daugiau savanorių, daugiau specialistų. Mums sunkiai sekasi skintis kelią valdžios koridoriais ar ieškant verslo paramos.

Visi teoriškai labai pritaria, praktiškai – nelabai ko imasi.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.