Konservatoriai išėjo iš salės, kai Darbo partijos pirmininkas prisiekinėjo Lietuvos Respublikai. Ar tai moralios prezidentės veiksmų ir vienos Seimo frakcijos moralios politikos apraiška? Ar įtariamo žmogaus tapimas Seimo vicepirmininku kriminalizuoja visą Seimą, t. y. visus tautos atstovus?
Neabejoju, kad gėrio ir blogio kovos politinėje arenoje yra itin patrauklios pramogų ištroškusiems rinkėjams. Juk gera bent emociškai jaustis moraliai pranašiu ir bent akimirką – reikšmingu. Tačiau jausmai politikoje tėra reikšmingi tik rinkimų metu.
Dalis rinkėjų renkasi ne racionalaus sprendimo, bet emocinių priklausomybių pagrindu. Dažnam rinkėjui gėris yra tai, kas sukelia malonius jausmus. Tuomet ir protas pagal išsiugdymo lygį „pritempia“ racionalius argumentus prie širdžiai (kuriai niekaip neįsakysi) malonių patirčių. Ir tik neigiama patirtis, kai emocingi pasirinkimai nebūtinai atitiko jausmingų lūkesčių, įjungia atsargaus protavimo pirmumą. Prisiminkime politinio „Lietuvos“ ansamblio dainorėlių ir šokėjėlių sagą. Šou pasaulio lyderio A. Valinsko žadėtas 10 Dievo įsakymų programos ant Lietuvos žemės suklestėjimas virto politiniu cirku.
Būtent toks Seimo įvaizdis ir tvirtinosi per praėjusius ketverius metus. Tuo pačiu skleidėsi tiesa apie pilietinės savimonės Lietuvoje nebrandumą, t. y. malonių televizijos patirčių rinkėjų savimonėje pirmumą. Akivaizdu ir tai, kad nepateisinti rinkėjų lūkesčiai pažadino bent dalinai protingą dalies rinkėjų protestą, kuris tapo piliečių brandos kraičio dalimi. Lyg ir nė vienas jų į naująjį Seimą nepateko.
Tai kur mes atsidūrėme dabar? Ar galime sakyti, kad Lietuvos politikoje įsivyravo „kriminalinis“ elementas, nes dalis rinkėjų balsavo už pagrįstai, mano įsitikinimu, įtariamą Darbo partiją, o Seimas viceprezidentu išrinko įtariamojo statusą turintį V. Gapšį? Ar Darbo partijos rinkėjas irgi yra nusikaltėlis, ar chroniškai linkęs į nusikaltimus?
Prisipažinsiu, neturiu moralinės teisės į šį klausimą atsakyti. Nes pats neseniai padariau nusikaltimą. Lietuvos policija mane nubaudė už vairavimą automobiliu, kuris neturėjo techninės apžiūros sertifikato. (Prieš savaitę buvo pasibaigęs galiojimo laiko ir neturėjau laiko prasitęsti. Nutinka.)
Kadangi sąmoningai pažeidžiau eismo taisykles, negali save vadinti pavyzdiniu ar itin moraliu piliečiu. Iš tiesų, net nežinau, kas yra tas pavyzdinis pilietis. O ar daug Lietuvos piliečių tai žino? Ar daug mūsų tarpe tų „pavyzdinių“ ir „moralių“? Ar mūsų viešieji „žmonės“ yra sąžinę ir moralę įkūnijantys pavyzdžiai? Kur tie įkvepiantys didvyriai?
Veidmaininga ir naudinga savigyra „moraliu“ įvaizdžiu nėra nei moralė, nei sąžiningumo apraiškos.
Amerikos didvyris generolas Petraeus, Irako karo nugalėtojas, turėjo atsistatydinti iš CŽV vadovo pareigų, nes buvo neištikimas savo žmonai. JAV viešai įrodytas moralinis nusižengimas politiką diskredituoja, nes JAV politinėje kultūroje moralinė tvarka yra tapati politinei tvarkai, ir moralus integralumas yra privalomas. Ar moralė yra Lietuvos piliečių sambūvio norma? Manau, kad nelabai. Dėkui Dievui, Lietuva neskendi kriminalinių nusikaltimų chaose. Tačiau moralė nėra visiškai akivaizdi mūsų sambūvio norma. Mes vis dar linkę pateisinti sukčiavimus. Kyšininkas dar netapo nepakenčiamu tautos priešu. Jeigu moralė akivaizdžiai dar nėra mūsų pilietinės savimonės norma, ar galime tikėtis nepriekaištingos moralės iš Seimo narių? O gal drįskime pripažinti, kad vadinamasis „kriminalinis Seimas“ yra dabartinės mūsų visuomenės būklės atspindys?
Ir niekur mes nuo savęs nepabėgsime. Ir kas turi teisę mesti tariamai „moralų“ akmenį į vienos ar kitos nemoralios partijos daržą? Kurios Seimo partijos narių tarpe nėra nuteistųjų ar įtariamųjų?
O gal mūsų prezidentė yra moralumo fėja ir moraliosios mažumos gynėja? O kokie jos „šventi“ darbai įrodo jos nepriekaištingą moralę? Teisėtvarkos pagal savo sijono sukirpimą „sutvarkymas“? Beje, ir jos karas in corpore prieš vieną partiją prezidentinės moralės niekaip neįrodo. Juk jos pačios mundurą dergia istorinis priklausymas nusikaltėlių in corpore organizacijai – sovietinei Komunistų partijai.
Tai gal tiesiog nebėkime nuo savęs ir nemojuokime politinio nekaltumo vėliavomis. Blogis yra veidmainiauti ir savo galios tvirtinimo labui mėtyti tariamai „moralius“ akmenis į politinius oponentus. Blogis yra melas vardan galios.
Tiesiog susipažinkime su savimi ir teiskime savo sąžines. Tapkime sąžiningesni ir ant sąžinės pagrindų statykime savo bendrabūvį. Toliau drąsiai siekime, kad pamatinės moralės normos taptų Lietuvos politinės kultūros pamatu DABAR.
