Nepaisant to, kad praėjusios kadencijos Seimo įžiebtos diskusijos apie visavertę, ne visai visavertę ir nevisavertę šeimą nugrimzdo į užmarštį, tautos (pa)sąmonėje ši aktualija niekur nedingo ir teberusena kurstoma tamsuoliškų įsitikinimų.
Klasikinis provincialių gaivalų pavyzdys – vakarėlių šviesiaplaukės pareiškimas, kad jai gaila merginų, kurios antrajai pusei jau kokį dešimt metų yra tik draugės. Trūko, kad jas visas išvadintų senmergėmis. O štai sykį viena pastabi mama XXI amžiaus lietuviškame vadovėlyje rado vaizdingą uždavinį, kuriame žmona įvertinama 10 balų, o netekėjusi moteris lygi nuliui.
Kai kada jauniesiems rėžiamos tokios iškilmingos kalbos: „Džiaugiuosi už jus, kad priėmėte sprendimą susituokti, nes dabar nei jums, nei mums nebebus gėda.“ Dar sveteliai įsakmiai palinki susilaukti vaikų. Juk jei jauni žmonės neskuba gausinti šeimos, vadinasi, yra nesveiki, gal net iškrypę.
Šį antikvarinį, Žemaitės laikus menantį perlų, – o gal gintarėlių – vėrinį užbaigtų mintys apie nesantuokoje auginamus vaikus, paties Liuciferio atneštus benkartus. Juk tik formalioje šeimoje gimęs individas gali būti normalus.
Bet svarbiausia – tuoktis reikia, „nes visi taip daro“. Arba „dėl to, kad graži vestuvių ceremonija bažnyčioje“. Tie, kurie tik prieš pat jungtuves prisimena esą krikščionys – taip ir norisi rašyti kabutes – ir eina prie altoriaus tam, kad bent sykį gyvenime atsidurtų dėmesio centre, paprastai nenutuokia, kam kokios apeigos reikalingos. Yra tokių santuokos sakramento entuziastų, kurie būtų atšaukę prašmatnią ceremoniją, laiku sužinoję, kad Jėzus Kristus buvo žydas („Negali būti!“, „Nusišneki...“).
Visa tai – bandos veidrodis. Jam sudužus, sudužtų ir masinės iliuzijos dėl gyvenimo santuokoje nepamainomo pranašumo.
Neverta plėstis, primenant, kad žiloje senovėje vestuvės pirmiausia reikšdavo genčių, karalysčių, kunigaikštysčių susivienijimą, santykių su kaimyninėmis valstybėmis plėtrą, žemesniuose sluoksniuose – tiesiog žemės sklypų susijungimą, gyvulių tvarte pagausėjimą. Būta ir kitų racionalių priežasčių.
Šiandien lietaus šalyje daugybę geltonkasių prie altoriaus veda irgi pragmatinės priežastys, tik labiau vietinio pobūdžio. Tariamu dvasingumu jos dangsto nuo vaikystės mamų ir močiučių pagalba brandinamą troškimą praturtėti vyro ir apskritai santuokos sąskaita.
Seniai atrasta, kad finansinės laimės užuomazga – vestuvių šventė. Nors ji paprastai būna skirta ne patiems jauniesiems, o vaišių išsiilgusiems giminaičiams ir tėvų draugams, vis dėlto jaunavedžiai dažniausiai eina, kaip liaudis pasakytų, į pliusą. Jiems atitenka indų ir patalynės komplektai, skrudintuvės, dovanų čekiai statybinių medžiagų krautuvėse. Modernesnę „veselę“ iškėlę jaunuoliai gauna pinigų vokeliuose – visai kaip juodojoje buhalterijoje!
Pelenės vestuvių kelti neplanuojančias drauges moko: „Bet jei tu netekėsi, negalėsi iš jo buto atimti!“ Tokio moralo sulaukia ir alfonsų veislei giminingi stipriosios lyties atstovai.
Tačiau kai kada užsisvajojusios plėšrūnės ir grobuonys galimų pavojų tikimybę pražiopso ir galiausiai pergudrauja save. Neilgai trukus prasiblaivo, kad santuoka nenuslepia antrosios pusės ydų ir prasčiokiškų manierų, nesulaiko nuo paprastiems mirtingiesiems būdingų nuodėmių.
Dar blogiau, kai turtingus planus ima griauti neplanuotas bankrotas, nemokumas, bėdos versle. Kaip žinia, valstybė suinteresuota skatinti poras jungtis į oficialų ūkinį vienetą ir sistema sukurta taip, kad jeigu piliečio įsiskolinimai užfiksuojami santuokos metu, jų našta gali gulti ant sutuoktinio pečių. Tada jau pradedama eiti, kaip ta pati liaudis pasakytų, į minusą.
Ir skyrybos, kaip paaiškėja, nėra saldžiu glaistu perteptas procesas. Kai skirtingais keliais suka juridiškai nesaistoma pora, viskas aišku: tas, kuris atsikraustė į kažkieno lizdelį, iš jo skrenda lauk ir išsineša televizorių, kurį kadaise pirko bendram būviui.
O per santuokos metus užgyvento turto dalybos – tai advokatai, teismai, kaltinimai, rietenos. Retas atvejis, kai suaugę žmonės būna tiek subrendę, kad gali išsiskirti ramiai. Bet vis tiek kažkuris visada lieka labiau nepelnytai nuskriaustas.
Aklai ginantys santuokos viršenybę aiškina, kad kam jau kam, bet moteriai tekėti tai reikia – dėl vaiko. Esą atžala gaus daugiau socialinių garantijų. Dar betrūko, jog kam nors prisisapnuotų, kad oficialioje šeimoje augęs individas senatvėje gaus padidintą pensiją arba geresnę palatą ligoninėje!
Metamas dar vienas argumentas, kad oficialiai sukūrus šeimą, lengviau kontroliuoti vaiko tėvą, o prireikus paprasčiau išmušti iš jo alimentus.
Pirma, šiais laikais tam, kad apsėklintojas pripažintų savo tėvystę ir vaikas turėtų jo pavardę, visiškai nereikia kelti vestuvių puotos, užtenka apsilankyti pas notarą.
Antra, pilietis, kuris mėgsta žaisti slėpynes ir gaudynes, visada suras būdų (net teisėtų), kaip išsisukti ar apmauti, nepriklausomai nuo to, ar buvo vedęs, ar gyveno „susimetęs“. O suprantantis turįs padėti užauginti žmogų, prie kurio prasidėjimo tiesiogiai prisidėjo, ir nevaromas kaip koks užsispyręs galvijas savanoriškai rems buvusią šeimą.
Beje, keista, kai lygių galimybių ir jau sveiko proto ribas peržengiančio feminizmo amžiuje moterys vis dar pabrėžtinai skundžiasi prarandančios išlaikytinių vaidmenį ir aimanuoja negalėsiančios vienos užauginti vaikų.
Iš tikrųjų tai nėra juokai, atsiranda papildomų sunkumų, reikalauja daugiau išmonės gyvenime, tačiau tokia patirtis grūdina. Bent nesukelia tiek žalos, kiek bendra buitis ir nenutrūkstančios kovos su kokiu nors probleminiu veltėdžiu, kuris neigiamu pavyzdžiu užkrėstų dar ir šalia besisukiojantį palikuonį.
Tačiau jaunos moterys vis dar susilaukia aplinkinių ekspertų perspėjimo, jog geriau būti susituokus, kad ir su bet kokiu, nei gyventi vienai. Taip išeina, kad geriau keliaklupsčiauti psichologiniam teroristui ar apsisnargliavusiam mušeikai. Tuo labiau, jei pasiūlysi oficialiai skirtis, tai prikuls taip, kad nesugebėsi nė savo kojomis advokato pasiekti.
Bet merginos, visuomenės pripumpuotos fraze, kad „santuokoje vis tiek saugiau“, nepaliauja maniakiškai medžioti žmonos statuso kaip svarbiausio talismano gyvenime. Tik paklauskite jų, kas yra tas saugumas, ir, galima kirsti lažybų, užstrigs.
Nes saugumas, kaip ir stabilumas ar amžinybė – sąlyginė sąvoka, viena iš tų žmonijos pamiltų iliuzinių siekiamybių. Norint iš tiesų jaustis saugiau, verčiau lankyti kovos menų ar savigynos treniruotes, nes niekada nežinai, kas sumanys duoti į galvą – gal ir pats išrinktasis.
O nesaugumo pojūčiui vis tiek neatvėstant, geriausia kreiptis į psichologą arba dvasininką. Geras specialistas atskleistų, kad tikras saugumas ir laisvė kyla ne iš štampo pase. Jei žmogui neramu, tai ne dėl to, kad jis „ženotas“ arba ne, o dėl to, kad turi problemų galvelėje, galbūt išgyvena tuštumą.
Tačiau santuokos visagalybe aklai įtikėję individai ir toliau niekina kitokį kelią pasirinkusius, sviesdami, esą formali dviejų asmenų sąjunga „sutvirtina jų ryšį, atsakomybę ir abipusę pagarbą“. Gal ir sutvirtina – na, maždaug tiek, kiek bendra, penkiasdešimčiai metų paimta paskola. Be to, kentėti seniai pabodusio partnerio draugiją nėra visai baisu vertinant tuo požiūriu, kad inertiškai egzistuoti nieko iš esmės nekeičiant ir užsiimant saviapgaule labai patogu.
O štai tie, kurie gyvena sau darniai ir daugmaž sulipę ir džiaugiasi vienas kito draugija, lygiai taip pat šauniai pragyventų ir be santuokos liudijimo. Namų jaukumui ir šeimyniniam artumui mažiausiai rūpi formalumai. Bet gražiausia tai, jog pasaulis margas, jame yra įvairių kultūrų ir pasaulėžiūrų, įvairių santykių tipų – pasirinkimas didelis.
Užtat negalime visi būti veriami ant to paties nuo laiko sukietėjusių normų kurpaliaus. Bėda tik ta, kad baudžiavos ir tuo pačiu davatkine dvasia patręštoje žemelėje pakantumo daigas dar neprasikalė.
