Darbo partijos (DP) narė Justina Vitkauskaitė su šia partija – nuo jos įkūrimo. Tad yra įsitikinusi, kad partijai mesti kaltinimai – politinis susidorojimas. Jei DP lyderis paprašys, tuo mėgins įtikinti ir kolegas Europos Parlamente (EP). O kol kas Viktorą Uspaskichą ALDE frakcijoje pakeitusi 35 metų politikė žada ne diskredituoti Lietuvą, o dirbti jos ir rinkėjų labui.
Menkai Lietuvoje žinoma politikė savo jėgas bandė ir Seimo, ir EP rinkimuose. Tačiau nesėkmingai. Tad kol kas aukščiausią karjeroje politinį postą jį gavo DP pirmininkui V. Uspaskichui pasirinkus darbą Lietuvos Seime.
Tiesa, jaunai politikei nereikėjo pratintis nei prie naujo miesto, nei prie partijos lyderio jai užleisto kabineto. Kurį laiką DP dirbusi su Lietuvos regionine spauda, 2004 m. J. Vitkauskaitė išvyko į Briuselį dirbti buvusios EP narės „darbietės“ Jolantos Dičkutės padėjėja.
Be to, su Belgija J. Vitkauskaitę dabar sieja ne tik darbas, bet ir jos belgas sutuoktinis. „Ne, su politika jis nėra susijęs, dirba informacinių sistemų srityje. Tačiau jis domisi ir Belgijos, ir Lietuvos politika. Kartais per elektronines vertimo programas visas lietuviškas naujienas jis sužino greičiau nei aš“, - lrytas.lt portalui pasakojo J. Vitkauskaitė.
Kol kas poros namai - Briuselyje, tačiau DP narė neatmeta galimybės kada nors grįžti ir į Lietuvą, kur norėtų dalyvauti nacionalinėje politikoje.
- Per keletą metų perpratusi EP darbo specifiką ir susipažinusi su Briuselio ir Strasbūro koridoriais, dabar jau pati lemsite Europos Sąjungos (ES) sprendimus. Ar tai galima vadinti kryptingos karjeros pavyzdžiu?
- Taip, tačiau EP tokių atvejų labai daug. Tai normalu, juk neretai parlamentarų kabinetuose dirbantys žmonės būna politinio pasitikėjimo, dažnai ir tos pačios partijos nariai. Tad toks karjeros posūkis - gana logiškas.
Tiesa, adaptuotis man nebereikia. Jau ir padėjėjo darbo krūvis labai didelis, tad tapus EP nare labiausiai pajutau išaugusią atsakomybę. Dirbdamas su EP nariu esi atsakingas vienam žmogui, o dabar – visiems tavimi pasitikėjusiems partijos žmonėms, rinkėjams.
- Esate baigusi filosofiją, žurnalistiką ir viešąjį administravimą. Kaip atsidūrėte politikoje?
- Mano pažintis su politika prasidėjo dar studijuojant, pradėjus dirbti tik susikūrusios Naujosios sąjungos spaudos skyriuje. Šiai partijai patekus į Seimą, buvau pakviesta į Seimo pirmininko sekretoriatą. Ten susipažinau su Viktoru Uspaskichu. O susikūrus DP, gavau pasiūlymą dirbti su jais. Specialiai politikos tarsi ir nesirinkau.
- Specialiai nesirinkote ir DP? Dalyvavimas jos veikloje buvo pragmatiškas sprendimas ar artima buvo ir šios politinės jėgos ideologija?
- Jaunam žmogui tai, ką skelbė DP, buvo priimtina. O svarbiausia – buvo priimtini šios partijos žmonės. Juk gyvenime pasukus tam tikru keliu, mus labai veikia supantys žmonės, atsirandantys pavyzdžiai. Vėliau gyvenime jie galbūt ir kinta.
Nežinau, gal būčiau galėjusi dirbti ir kitoje partijoje, nes, mano vertinimu, Lietuvoje labai ryškių ideologinių tradicijų partijos dar nėra suformavusios. Tad mano dalyvavimą DP veikloje labiau lėmė pavyzdžiais tapę žmonės. Patiko tai, ką dariau ir kas mane supo.
- Kalbate būtuoju laiku.
- Tebesu DP narė, tad viskas gerai.
- Kokios DP nuostatos jums priimtiniausios?
- Pavyzdžiui, požiūris į jaunimą, į jo svarbą visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Šioje partijoje suteikiama galimybė skintis kelią ten, kur karaliauja vyresnė karta. Be to, patinka DP požiūris į komandinį darbą - be jo ši partija nebūtų tokia stipri, vieninga ir didelė.
Dėl reputacijos nesibaimina
- Tačiau DP „sėdi teisiamųjų suole“. Ar nebaisu jums, Lietuvoje dar menkai žinomai politikei, susitepti savo reputaciją priklausymu finansiniais nusikaltimais įtariamai partijai?
- Dar neaišku, kaip ši istorija pasibaigs, per anksti tai spręsti. Bet aš jokios baimės nejaučiu ir nemanau, kad tai galėtų būti kokia nors dėmė mano biografijoje. Savo autoritetą užsitarnausiu darbais.
Kiekvienoje partijoje buvo visokių laikotarpių, kiekviena partija susiduria su išbandymais, skandalais. Tačiau visose jose dirba labai daug protingų ir šaunių žmonių. Tad aš į šią situaciją žiūriu labai filosofiškai. Be to, jūs žinote DP poziciją – tai politinis susidorojimas. - O kokia jūsų, EP narės, pozicija?
- Pritariu partijai. Nesu prokuroras, nedalyvauju teismo procesuose, bet kiek aš žinau, pagrindo bylai nėra. Partijoje esu nuo pat jos pradžių ir man visiškai aišku, kad tai yra politinis susidorojimas.
- Minėjote, kad ir jūsų belgas sutuoktinis domisi Lietuvos politika. Ar jam taip pat pasakojate, kad vienoje iš ES valstybių XXI amžiuje vyksta politiniai susidorojimai?
- Taip, jis apie tai žino ir domisi šia istorija. Nežinau, ar jį tai šokiruoja. Manau, kad pasaulyje ir skirtingose ES valstybėse, o gal ypač jose, vyksta dar daug negerų procesų, žmogaus teisių pažeidimų.
ES dažnai koncentruojasi į išorės, trečiųjų šalių problemas, o į tai, kas vyksta jos kieme, žiūri tarsi pro pirštus. Motyvuojama, kad šalis, tapusi ES nare, neva automatiškai įsipareigoja būti „be nuodėmės“, gerbti žmogaus teises. Bet taip nėra. Žinoma, tokie dalykai nedžiugina ir garbės mūsų valstybei nedaro.
- Teigiama, kad trijų iš dvylikos Lietuvos atstovų – Rolando Pakso, Viktoro Uspaskicho ir Valdemaro Tomaševskio – pagrindiniai darbai ir buvo kalbėti apie demokratijos stygių ir politinius susidorojimus Lietuvoje. Ar tokią žinią ketinate skleisti ir jūs?
- Jei DP pirmininkas prašytų, kad kalbėčiau apie kokią nors su partija susijusią problemą, tikrai tai daryčiau. Kol kas tokio prašymo nebuvo, ir aš dirbu įprastus savo srities darbus. Bet jeigu toks prašymas būtų, neįžvelgčiau jokio interesų konflikto ir jokios problemos.
Lobistinis darbas Lietuvai – viešinti jos problemas
- Kalbant apie nuveiktus darbus, statistiškai V. Uspaskichas nebuvo vienas aktyviausių parlamento narių. Pavyzdžiui, per trejus su puse metų jis nepateikė nė vieno pasiūlymo dėl rezoliucijos, kuomet kai kurie kiti Lietuvos atstovai tai darė po 100 kartų. Ar ketinate dirbti kitaip?
- Manau, ši statistika nėra rodiklis. Sunku apčiuopti EP nario darbą. Ką reiškia pateikti rezoliuciją? Ją gali pateikti kiti nariai, tu gali tik pasirašyti, ir jau bus skelbiama, kad tai ir tavo siūlymas. Tad ši statistika nėra labai objektyvi. Kiek savais kanalais padėjai Lietuvai, atlikai savotišką lobistinį darbą, niekas neišmatuoja.
- O koks buvo V. Uspaskicho „lobistinis darbas“ Lietuvai?
- Kad ir tas pats žmogaus teisių, politinio susidorojimo, nesąžiningų teismų klausimas. Viktoras visuomet pabrėždavo, kad ES žmogaus teisių klausimais garsiai advokatauja trečiosiose šalyse, bet nesidomi, kas vyksta pačioje Bendrijoje.
Jis aktyviai ir kiekviena proga kėlė šį klausimą, domėjosi kitų ES šalių pavyzdžiais. Tai labai opi problema ir ji nėra grįsta vien DP ar jos pirmininko patirtimi. Gaudavome daug laiškų iš Lietuvos piliečių, susidūrusių su teisiniu nihilizmu, bylų vilkinimu Lietuvos ir ES teismuose. Stengdavomės žmonėms padėti, o šiuos klausimus kelti visos ES lygiu.
Be to, Viktoras domėjosi ES kaimynystės politika ir nuolat pabrėždavo racionalaus proto, o ne emocijų svarbą santykiuose su strategiškai svarbiais kaimynais. Jis rėmė daugybę jaunimo verslumo ir mokslo projektų, tačiau niekada viešai tuo nesigirdavo.
- Minėjote, kad padėjėjo darbas labai sunkus. Gal būtent padėjėjai, o ne patys EP nariai ir padaro didžiąją dalį darbų? Ar to nepatyrėte dirbdama su J. Dičkute ir V. Uspaskichu?
- Dirbdama su jais pirmiausia reikalavimus kėliau pačiai sau ir stengiausi maksimaliai gerai atlikti parlamentarų patikėtus darbus. Nesigilinau, ar pakankamai savo pareigas atlieka EP narys - tokiems pamąstymams nebuvo nei laiko, nei poreikio.
Kita vertus, žinoma, asistento pareigos yra labai rimtos, privalai būti imlus, geros orientacijos, atitinkamo išsilavinimo, kalbėti užsienio kalbomis, išmanyti EP ir ES institucijų darbo specifiką ir taisykles.
Aš labai vertinu asistentų darbą, nors ir pati iš jų nemažai reikalauju. Tam, kad darbas vyktų sklandžiai, nepakanka vien tik padėjėjų darbo - reikalingas aktyvus paties nario indėlis, vadovavimas.
- Ar galėtumėte palyginti darbą su J. Dičkute ir V. Uspaskichu? Ar jūsų užduotys, santykiai su šiais politikais buvo skirtingi? Kuris iš jų reiklesnis?
- Na, turbūt niekam nėra paslaptis, kad V. Uspaskichas yra visiškas darboholikas, neskaičiuojantis valandų. Efektyvumo, aktyvumo, iniciatyvumo bei rezultatų jis reikalauja ir iš savo komandos. Su šiuo žmogumi dirbti nelengva, bet labai įdomu.
J. Dičkutė taip pat buvo labai darbšti ir atsakinga parlamento narė. Juos lyginti yra sunku, nes jie dirbo skirtinguose komitetuose, be to, skyrėsi jų įtakos partijos ir Lietuvos politiniame gyvenime.
Užsienio kalba - padėjėjams, bet ne ministrams
- Užsiminėte, kad EP nario padėjėjui būtina mokėti užsienio kalbas. Ko gero, ne vieną ir pati mokate. Tad gal pritariate prezidentės sprendimui ministrais skirti bent viena darbine ES kalba kalbėti gebančius politikus? Manoma, kad dėl šios priežasties ministrėmis nebuvo patvirtintos DP kandidatės.
- Manau, kad net labai gerai užsienio kalbą mokantis ministras per pokalbį niekada nebus toks efektyvus, kaip kalbėdamas gimtąja kalba. Jau geriau skirti kelias minutes vertimui, nei išeiti iš susitikimo pusiau supratus, pusiau ne.
Mačiau ne vieną pirmininkaujančią valstybę, kurios atstovai Europos Parlamente kalbėdavo savo kalba, verčiant profesionaliam vertėjui. Lietuvių kalba yra viena iš oficialių ES kalbų. Neturėtume nei gėdytis, nei verstis per galvą ir kalbėti svetimomis kalbomis vien dėl to, kad jos laikomos darbinėmis.
Nesiginčiju, kad kalbos mokėjimas visada yra didelis privalumas, bet šiuo atveju, mano galva, ne tai turėjo būti pagrindinis atskaitos taškas. Rinkčiausi profesionalą, o ne mažiau žinomą ar patyrusį žmogų, mokantį anglų kalbą.
- O ar jūs pati nesulaukėte siūlymų tapti kurios nors srities ministre?
- Net neabejoju, kad jei taip būtų įvykę, tikrai apie tai būtumėte sužinoję.
- Darbas EP neretai vertinamas kaip aktyvaus politinio gyvenimo šalies politikoje pabaiga. Esate jauna politikė, kodėl aktyviau nesireiškiate Lietuvoje?
- Normalu, kad žmonės iš EP mažiau dalyvauja nacionalinėje politikoje. Žinoma, jie mažiau įtakingi, bet daug kas priklauso ir nuo paties politiko nuveiktų darbų.
Pati jau keletą kartų bandžiau kandidatuoti į Seimą, bet jauniems politikams dažnai iki tol tenka nueiti sunkų ir ilgą kelią. Kaip bus ateityje, pamatysime. Nesu užbrėžusi linijos, kad namai – tai Briuselis. Ateityje norėčiau dalyvauti ir nacionalinėje politikoje.
- Kokie jūsų tikslai per iki kadencijos pabaigos likusius pusantrų metų?
- Aktyviai dirbsiu jaunimo, regionų, pažeidžiamų visuomenės grupių klausimais. Tačiau manau, kad viena svarbiausių dalykų EP – būti gera grandimi, puikiu tarpininku tarp savo šalies specialistų, savo partijos, EP, kitų šalių.
Nebūtina būti visų sričių specialistu - daugybė žmonių Lietuvos nuolatinėje atstovybėje ES dirba įvairiais klausimais. Jiems reikia gero kanalo EP – tam mes čia ir esame.
– Buvęs V. Uspaskicho, o dabar jūsų kabineto kaimynas – frakcijos kolega Leonidas Donskis. Interviu lrytas.lt jis yra sakęs, kad santykiai su V. Uspaskichu buvo mandagūs, tačiau „realaus bendradarbiavimo buvo nulis“, kad su juo buvo „paralelinės tikrovės“.
Ar dirbdama su V. Uspaskichu buvote pastebėjusi, kad su kitais EP nariais iš Lietuvos jo santykiai būtų šalti, itin oficialūs? O gal tų santykių išvis nebuvo? Kaip jūs pati sutariate su kitais EP dirbančiais Lietuvos politikais?
- V. Uspaskichas su visais visada sveikinasi ir sveikinosi, bendrauja, jei tik parodomas toks noras. Jis niekada neriečia nosies ir yra atviras bei drąsus žmogus.
Nepamenu, kad būtų nors vieno žmogaus vengęs ar šalinęsis - jei kas su juo nebendraudavo, tai tikrai ne V. Uspaskicho iniciatyva.
Aš pati bendrauju su visais lietuviais EP nariais ir jų padėjėjais, taip pat kitų šalių politikais. Nė vieno nevengiu ir neignoruoju. Net atvirkščiai - nebijau paklausti kito nuomonės, patarimo, pasidalinti patirtimi.
