Ar branginantieji savo tautą – įtartini?

Vakar pagaliau išgirdome Lietuvos valdžios reakciją į Lenkijos lietuvių pagalbos šauksmą dėl lietuviškųjų mokyklų Punske uždarymo. Tačiau, kodėl tai padaryta likus vos keletui dienų iki tada, kai Punsko valdžia planuoja priimti šį pražūtingą vietos lietuviams sprendimą?

Daugiau nuotraukų (1)

Alvydas Medalinskas

Feb 22, 2013, 3:38 PM, atnaujinta Mar 11, 2018, 7:04 AM

Kas Lietuvos valdžioje turėjo nedelsiant sukrusti , išgirdę šią žinią? Juk informaciją turėjo jau anksčiau. Negi pajudėjo tik tada, kai vakar pasklido informacija, kad grupė Nepriklausomybės Akto signatarų, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių pirmadienį vyksta į Punską bandydami tikinti, kad negalima uždaryti šių mokyklų, nes tada ten nebeliks ir lietuvių, nors lietuviai šiose žemėse visada gyveno? Ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje naudojamas ypač žalingas mažoms kaimiškoms mokykloms „krepšelių“ principas. O tada vietos savivalda, jei jai lietuviškos mokyklos yra mažiau svarbios, nei lenkiškos, ir jeigu nejaučia Lietuvos valdžios dėmesio, gali be skrupulų jas uždaryti ir Lenkijoje, ir Pietryčių Lietuvoje. Bet lietuviškosios visuomenės Lietuvoje ir Lenkijoje, taip pat Lietuvos valdžios bendras rūpestis turėtų būti viską padaryti, kad taip neatsitiktų, siekiant bendro tikslo, bendromis jėgomis. Čia neturėtų būti jokios konkurencijos, kas pirmas kažką padarys. Svarbu rezultatas.

Tačiau, kol Lietuvos valdžia nebuvo pajudėjusi ir jei nebūtų nieko dariusi, kaip būtų vadinami Lietuvoje žmonės, išreiškę tokį susirūpinimą? Nacionalistais? Tais, kurie galbūt tuoj pagadins, kaip dabar tvirtinama, atšylančius Lietuvos-Lenkijos santykius t. y. matyt, kažkuo įtartinais. Bet, ar tas, kuriam brangi yra lietuvybė yra įtartinas?

Branginantys savo tautą, tautiškumą, tautos istoriją ir kultūrą sovietmečiu vadinti „buržuaziniais nacionalistais“. Šie žmonės netilpo į socialistinio internacionalizmo principų lauką, todėl laikyti nepatikimais, įtartinais, neretai pavojingais visuomenei. Į tokių žmonių renginius: folklorinę vakaronę, inteligentų diskusija, jau nekalbant apie didesnį susirinkimą, mitingą Sąjūdžio laikais, sovietinė sistema siųsdavo stebėtojus, kurių akys ir ausys fiksavo, ar susibūrimo dalyviai nedaro, ko nors prieš sistemą.

Kas pasikeitė 2013 metais? Juk save gerbianti tauta ir valstybė šįmet lyg ir turėtų ruoštis minėti tautos Atgimimo Sąjūdžio 25-metį. Dar gerokai prieš renginį, koks įvyko praėjusią savaitę, minint vasario 16-ąją Kaune, nacionalistais buvo vadinami ir tautiškai susipratę jaunuoliai, kurių vienintelis „nusikaltimas“, kad jie susiorganizuoja Valstybės atkūrimo dieną rengti eiseną, kuria reiškia džiaugsmą, kad yra lietuviai. Bet kuri save gerbianti valstybė, jos vadovai lyg ir turėtų džiaugtis šiuo jaunų žmonių žingsniu, nes bendrai su meile, pagarba savo tautai ir valstybei, patriotizmu Lietuvoje yra blogai.

Bet į ką tomis dienomis krypo visų pirma valdžios atstovų ir Lietuvos žiniasklaidos dėmesys? Į tai, kad ši akcija neša neaiškų grėsmę. Rašyta, kad sutelktos didelės policijos pajėgos tvarkai palaikyti, spėliota, ar bus kokių provokacijų, o akcijai praėjus, džiaugtasi, kad nebuvo. Daug rašyta ir apie šios eisenos stebėtojus, kaip senais laikais inspektavusių tautiškai susipratusių žmonių renginį, kurių akys ir ausys nukreiptos irgi fiksuoti, ar susibūrimo dalyviai nedaro ko nors ne taip.

Ką ne taip? Tegu atvykę stebi. Ar didelis čia daiktas? Bet kam vėliau jų klausinėti mums patiems, rodyti šiems stebėtojams tokį dėmesį? Kodėl nė vienas valstybės vadovas neužstojo šių tautiškai susipratusių jaunuolių, aišku, duodamas suprasti, jog kai kurie šūkiai, jeigu būtų naudojami, su tautiškumu, nelabai dera. Netgi, jeigu sukurti mūsų klasikų. Kiekvienas laikmetis turi savo šūkius ir kalbą. Jeigu šiandien kai kam Lietuvoje ar už jos ribų, šūkis „Lietuva – lietuviams“ yra suprantamas taip, kad kitoms tautoms yra nepaliekama jokių teisių, tai gal tokio šūkio galima ir atsisakyti. Yra valstybių, kurios net himną keitė, nes kitoms tautoms jis asocijavosi su negerais dalykais. Gal galima pavyzdžiui, pasakyti: „Saugok lietuvių, kalbą, kultūrą, lietuviškas mokyklas.“

Arba: „Didžiuojuosi, kad esu lietuvis“. Ir tuo būtų parodyta didžiulė pagalba lietuvybei.

Ir patys gražiausi simboliai gali būti išniekinti, supurvinti, jeigu juos savo blogiems darbams kažkas panaudojo. Iki užkimimo galima aiškinti, jog saulės kryžius yra gražus baltų ženklas, ar, kad svastika Indijoje laikoma iki šiol šventa. Niekas tavęs negirdės. Jeigu kas nors panašiame renginyje pasirodys su šiuo ženklu bus nutrinta bet kokia graži jo prasmė.

Galima aiškinti kiek nori, kad ir skinai, kuriuos dar vadina skustagalviais, myli Lietuvą, ir nori apie tai pareikšti, bet jei nesugebama laikyti per atstumą tų, kurie visame demokratiniame Vakarų pasaulyje teisingai ar neteisingai laikomi neonaciais, tai ir visam renginiui gali būti uždėtas panašus ženklas. Ar to reikia? Kam duoti peno kai kuriems atvykusiems stebėtojams, kurie net savo darbu pasirinko gaudyti panašias apraiškas kurioje nors valstybėje. Net ten kur jų nėra, kad po to su to „nacionalizmo“ baubu galėtų kovoti.

Vasario 16-osios akcijos dalyviai nereiškė jokių neigiamų nuotaikų kitų tautų atžvilgiu, kaip ir turėtų būti tautiškai susipratusių žmonių renginyje. Juk tautiškumas neatsiejamas nuo pagarbos kitoms tautoms. Tai nacionalizmas skatina savo tautos iškėlimą aukščiau kitų, nužeminant, paniekinant kitas. Teisinėje demokratinėje valstybėje, kokia norėčiau, kad Lietuva ir būtų, turėtų būti užtikrinamos visų tautybių teisės vystyti savo kultūrą, bet juk valstybės pareiga visų pirma rūpintis valstybinės lietuvių kalbos ir kultūros puoselėjimu ir šio rūpesčio nepalikti tik grupei entuziastų.

Aišku, šiandieniame pasaulyje žmogus, sakantis, kad brangina savo tautą gali vėl taip pat būti įtariamas visokiais baubais, kaip prie sovietinės sistemos. Priežasčių tam yra įvairių, bet tai jau galėtų būti kito straipsnio tema. Todėl šio, atrodytų, natūralaus tautiškumo jausmo turėjimas ir ypač jo viešas pripažinimas yra tarsi vaikščiojimas skustuvo ašmenimis. Juo labiau, kai tai daro nedidelė tauta, neturinti tokios įtakos pasaulyje, kaip kai kurios kitos, kurios tuoj pat gali apkaltinti ką nors nacionalizmo skleidimu.

Todėl labai svarbu ir mums patiems suvokti tą takoskyrą tarp tautiškumo ir nacionalizmo, su atsakomybe vertinti kiekvieną savo žingsnį, darant tokius renginius, skelbiant pareiškimus tautine tema.

Bet nematau kito kelio mažai tautai išlikti, kaip pagarbos tautiškumui, savo valstybei skiepijimas. Tai turi būti ir vienas svarbiausių uždavinių mūsų valstybėje. Kaip ir lietuvybės gynimas ne tik tuose Lietuvos regionuose, kur jau, deja, yra ne lietuvių valdžia, bet ir žemėse, kur lietuviai gyvena už Lietuvos ribų.

Tai turėtų būti rūpestis ne tik valdžiai, bet ir visuomenei. Lietuviams čia, Lietuvoje ir už Lietuvos ribų. Labai svarbu, kad nesusitrauktų valstybinės kalbos naudojimo erdvė, augtų skaičius žmonių, kuriems lietuvių kalba, lietuvybė, lietuviška kalba, kultūra - didelė vertybė. Ir, jeigu tik plėsis gretos tų, kuriems tai yra svarbu, būtų labai viltinga žinia Lietuvai.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.