Pastarasis turėtų perimti Ūkio banko klientus, indėlininkų pinigus, patikimas paskolas ir kitą realią vertę turintį turtą.
Blogajai Ūkio banko daliai bus skelbiamas bankrotas ir mėginama pamažu parduoti kartais net keliolika ar keliasdešimtį kartų didesne kaina įvertintą užstatytą turtą ir susigrąžinti bent dalį beviltiškų paskolų.
Lietuvos banko pigiausiu paskelbtas likvidavimo variantas anaiptol nepigiai atsieis valstybei. Laikinojo administratoriaus skaičiavimais, banko įsipareigojimai 1,1, mlrd. litų viršija perimto turto vertę, bet neaišku, ar šis trūkumas nebus dar didesnis.
Skaičiuojama, jog vien apdraustiems indėliams išmokėti valstybė turės 800 mln. litų paskolinti „Indėlių ir paskolų draudimui”, kuris po „Snoro” bankroto ir taip dar negrąžino 2,2 mlrd. litų skolos biudžetui.
Galutinė Ūkio banko likvidavimo kaina paaiškės dar negreitai. Bet migla gaubia ir Lietuvos banko sprendimus.
„Lietuvos ryto” televizija atskleidė skandalingų faktų, pakvipusių interesų konfliktais. Paaiškėjo, jog Ūkio banko laikinasis administratorius A. Audickas anksčiau buvo samdomas advokatų kontoros „Raidla, Lejins & Norkus” darbuotojas, o ėmęs administruoti banką pats nusamdė konsultantais savo buvusius darbdavius. Užmokestis advokatams įspūdingas – už kelias darbo dienas jie gaus 350 tūkst. litų.
Tai anaiptol ne visas Ūkio banko likviduotojų painių ryšių mazgas. Lietuvos banko vadovas ir vienas minėtos advokatų kontoros partnerių I. Norkus – buvę bendrakursiai, gyvenę viename bendrabučio kambaryje.
Negana to, teigiama, jog V.Vasiliauskas paprašė I.Norkų priimti į savo kontorą A.Audicką, o vėliau šis advokatas Lietuvos banko vadovui pasiūlė šį asmenį skirti laikinuoju administratoriumi.
Abejonių, jog Ūkio bankas marinamas skaidriai, kelia ir tai, kad dėl jo gerojo turto perėmimo besiderančio Šiaulių banko vienas savininkų Europos plėtros ir rekonstrukcijos bankas buvo pasitelkęs I.Norkaus advokatų kontorą teikti paslaugas šimtamilijoninės vertės sandoriuose.
Ryškėja, jog dar prieš stabdant Ūkio banko veiklą jau buvo numatyta jo gerąją dalį perduoti Šiaulių bankui.
Tokiu atveju A. Audickui teliko pateikti iš anksto parengtą planą ir drauge su I. Norkaus advokatų kontora gerai užsidirbti.
Neskaidrumo įspūdį sustiprina ir tai, kad kvietimas bankams varžytis perimant gerąją Ūkio banko dalį labai jau panašus į konkurso imitaciją. Mat kai pokalbio buvo pakviesti kitų bankų vadovai, jau buvo pasirašytas ketinimų protokolas su Šiaulių banku.
Siekiant išsaugoti pasitikėjimą finansų sistema, labai svarbu, kad jau antro per pusantrų metų banko žlugimą stebintys žmonės tikėtų, jog viskas vyksta skaidriai. Bet į neaiškių ryšių voratinklį įsipainiojęs V. Vasiliauskas nė nemėgina sklaidyti įtarimų.
A. Audicko ryšiais su buvusiais darbdaviais jau susidomėjo etikos sargai, bet V. Vasiliauskas tik atšovė, kad etika ir moralė nėra šio pasaulio matmenys.
Kitaip sakant, jam tai tik dėmesio neverti niekai, nors vėliau jis ir mėgino teisintis, jog buvo neteisingai suprastas.
Lietuvos banko vadovo globėja laikoma prezidentė D. Grybauskaitė irgi teištarė, kad neužsiima spėlionėmis apie A. Audicko interesų konfliktą.
Tiesa, tiek premjeras A.Butkevičius, tiek Seimo pirmininkas V.Gedvilas nepažvelgė pro pirštus į Ūkio banko laikinojo administratoriaus pasirinkimą samdyti savo buvusį darbdavį.
Vyriausybės vadovas stebėjosi ir V. Vasiliausko požiūriu į etiką bei moralę.
Tačiau, atrodo, šią savaitę politikams ne mažiau nei skandalingos Ūkio banko likvidavimo aplinkybės rūpėjo dviejų valdančiosios koalicijos partijų – „darbiečių” ir „tvarkiečių” – užmojai susijungti.
Šis sumanymas ne tik gali tapti priedanga dėl juodosios buhalterijos teisiamai Darbo partijai, kuriai gresia likvidavimas, bet ir gerokai perbraižytų Lietuvos politinį žemėlapį.
Sutelkusios jėgas iki šiol dėl tų pačių rinkėjų konkuravusios partijos gali stipriau rungtis dėl lyderystės su socialdemokratais ne tik per būsimus rinkimus, bet ir dabartinėje valdančiojoje koalicijoje.
Socialdemokratų lyderis A. Butkevičius tikino, kad partijų jungimasis valdančiajai koalicijai įtakos neturės, nors kartu tarsi apsidrausdamas pareiškė, jog nepasiduos šantažui, jei jo sulauktų.
Žinoma, bent iš pradžių naujas politinis darinys gal ir nereikalautų jam naudingai perskirstyti galių ar postų valdančiojoje koalicijoje. Ko gero, jungtinė „tvarkiečių” ir „darbiečių” frakcija to ir negalėtų daryti, nes greičiausiai ji neišvengiamai aptrupės.
Antai artimu R.Pakso bendražygiu laikytas Seimo narys R. Ačas neįprastai aštriai sukritikavo savo partijos lyderį – pareiškė, kad jungtuvės tvarkiečius paverstų Darbo partijos filialu.
Todėl šis „tvarkietis” jau ėmė belstis į Liberalų sąjūdžio duris. Priebėgos kurioje nors partijoje, ko gero, ieškos ir atvirai jungimosi planams nepritariantis R. Ačo kolega R. Žemaitaitis.
Nepatenkintų jungtuvėmis netrūksta ir Darbo partijoje. Pavyzdžiui, kalbama, kad į socialdemokratus žvalgosi vienas ryškesnių „darbiečių” veikėjų K. Daukšys.
Vadinasi, rytoj vyksiantys abiejų partijų prezidiumų ir tarybų posėdžiai žada intrigų.
Kol kas tikrai nėra aišku, kaip bus įgyvendintas susijungimo planas.
