Premjeras kalbėjo apie penktadienio keliones prieš savaitę, koncertuodamas (atsiprašau, agituodamas už socialdemokratų kandidatą) Biržuose ir Kupiškyje. „Lietuvos ryto“ televizija tuomet klausė, ar tinka premjerui leisti darbo laiką politiniuose renginiuose? Bet čia jau taip batonas suraikytas: lengviau graužikus nuvyti nuo šiukšlių konteinerio nei valstybės tarnyboje esančiuosius sulaikyti nuo entuziastingos talkos savo partijai kiekviena tinkama ir netinkama proga. Visose šalyse taip yra, todėl ne apie tai šneka.
Ar gera mintis Vyriausybės vadovui dažniau klausytis žmonių?
Daug kam atrodo, kad čia net klausimo būti negali – žinoma klausykimės daugiau, ką žmonės pasakys, tada labiau juos suprasime, ir Vyriausybė galės dirbti ne sau, o paprastam žmogui.
Dar daugiau: kai kas mano, kad V. Landsbergio, G. Vagnoriaus, A. Abišalos, D. Grybauskaitės, A. Kubiliaus ir kitų politikų, laikytų arogantiškais ir neįsiklausančiais į „liaudies balsą“, pagrindinė bėda buvo arba yra nežinojimas, kas iš tikrųjų rūpi žmonėms.
Labai gerai atsimenu (tais laikais buvau jaunas radijo žurnalistas), kai vienoje spaudos konferencijoje 1992 metais tuometinis premjeras Aleksandras Abišala, kolegai pradėjus klausimą, „premjere, ar jūs nemanote...“, nutraukė jį ir atsakė: „Nemanau.“
Vadinamiems paprastiems žmonėms tai tuomet pasirodė neregėtai arogantiška. Man tai pasirodė puiku (tik aš niekam tada apie tai nesakiau).
Baisėjosi daugiausia tie patys žmonės, kuriems atrodė be galo smagūs juokai apie tai, kad tas pats A. Abišala buvo ministras be portfelio nuo 1990 iki 1992 metų. „Nupirkite ministrui kas nors portfelį“, juokavo jie. Kodėl apie tai prisimenu? Todėl, kad tai tie patys žmonės graikinio riešuto dydžio smegenimis, kurie nori, kad su jais valdžia kuo dažniau susitiktų ir išklausytų jų rūpesčių. Tokie jų ir rūpesčiai.
Įsitikinimas, kad reikia daugiau susitikinėti su liaudimi, remiasi klaidinga prielaida, esą žmonės iš valdžios nežino, kas rūpi paprastai liaudžiai.
Jie žino. Net jei nežinotų, aš galėčiau nesunkiai jiems padėti: atlyginimai per maži, šildymo kainos per didelės, pensijos per mažos, benzinas ir cigaretės per brangūs, motinystės atostogos per trumpos ir kompensacijos bei išmokos nepakankamos.
Tai maždaug būtų tiek. Dar, žinoma, atskiros bendruomenės nori, kad valdžia iš Vilniaus finansuotų tiltą, stadioną, polikliniką ar dar kokį objektą, ir būtinai sutvarkytų kelius. Minioje bus koks nors išėjęs užtarnauto poilsio kanklininkas ir kartu tarptautinių santykių ir ekonomikos specialistas, ir patars jums išsiderėti geras naftos kainas iš Rusijos.
Yra ir dalykų, tiesiogiai nesusijusių su pinigais: liaudis patars, kad reikia susodinti vagis į kalėjimą, smulkų ir vidutinį verslą reikia kaip nors paremti (dažniausiai tais pačiais pinigais, atleidžiant nuo mokesčių).
Jūs politikas, ir niekuomet to nepripažinsite viešai, bet liaudis išminties neturi: apie valstybės tvarkymą išmano specialistai, jų ne tiek daug, ir jūs juos pažįstate. Kai kurie jų dirba jūsų vyriausybėje.
Kai kurie jūsų vyriausybėje nedirba, nes ten vietoje jų dirba paprastų žmonių atstovai, kaip antai Ūkio arba Sveikatos ministrai. Pagalvokite pats: jūs juk V. Andriukaičio neklausite apie tai, ko jis nori. Jūs ir pats tai žinote – jis nori labai daug socializmo.
Su žmonėmis per daug kalbėtis neverta dar ir todėl, kad daugelis žmonių pageidavimų nėra suderinami su realiu gyvenimu Europos Sąjungoje XXI amžiuje. Pavyzdžiui, jei paklaustumėt žmonių kokioje kaimo salėje, ar reikia Lietuvoje mirties bausmės, garantuoju, jie atsakytų teigiamai. Jūs tai žinote. Paprasti žmonės buvo prieš atominę energetiką, dabar – prieš skalūnines dujas, o jei jų paklaustumėt, ar reikia lietuvių merginoms uždrausti tekėti už užsieniečių, turbūt irgi pasakytų, kad taip.
Nesupykite, premjere, bet liaudis yra tikrai negudri ir nuspėjama, ir jeigu jūs rimtai galvojate, kad susitikę su žmonėmis, sužinosite kažką, ko dar nežinojote, tai jūs liksite nusivylęs ir be reikalo sugaišite laiką. Nes viską, ką jums žmonės pasakys, jūs privalote žinoti jau dabar.
Paskutinis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas pradėjo savo karjerą aukščiausiame poste nuo važinėjimo po šalį ir „kalbėjimo su žmonėmis“. Visiems tai neįtikėtinai patiko, nes liaudis įsivaizdavo, kad valdžia pagaliau jų išklausys ir duos, ko jie nori, nes žinote, valdžia sėdi ant pinigų maišo ir niekam jų nedalina, nes tiesiog gaila.
M.Gorbačiovui tai visiškai nepadėjo: ko norėjo liaudis, jis negalėjo jiems duoti; žmonės pasiėmė ką galėjo nesiklausę, galų gale dauguma vis tiek liko nusivylę ir dabar Rusijoje turi kitą vadovą, kuris su liaudimi bendrauja mažiau, užtat kėdę užsėdęs turi ilgiems metams ir vargo nemato.
Irano prezidentas Mahmudas Ahmadinejadas kone pusę darbo laiką praleidžia, važinėdamas į „provincijos turus“: Irane 31 provincija, ir prezidentas stengiasi aplankyti kiekvieną jų bent kartą per dvejus metus.
Kiekviename susitikime tie patys klausimai apie brangstantį maistą ir mažas algas, skundai dėl vietos valdžios, kuri nepastato naujos autobusų stoties, paskui – pažadai „būtinai išsiaiškinti“, ir tada prezidentas išvyksta iki kito karto.
Nesvarbu: į kiekvieną susitikimą susirenka minios, tikinčios, kad galbūt šį kartą gerasis prezidentas padarys tvarką.
Vyriausybės vadovo darbas yra labai nedėkingas: raikyti pyragą, kuris visada per mažas ir kur riekės gavėjai niekada už ją nepadėkoja, ir visada sako: „o ko man tiek mažai?“
Jums bus lengviau priiminėti sprendimus, jei daugiau būsite užsidaręs su specialistais ir skaičiais, ir mažiau gastroliuosite, klausydamas patarimų iš negudrių piliečių, kurie tiek neužimti, kad darbo metu vaikšto į susitikimus su politikais.
Užuot važinėjęs po šalį, paklausykite geriau jūros kriauklės ošimo, prisidėjęs ją prie ausies. Tiek pat naudos, ir maloniau, ir mažiau laiko užims. Rimtai sakau.
