Apsimetusios gimdyvėmis ir pribuvėjomis šios žiežulos visai suįžūlėjo – vilioja kitas lietuves gimdyti namuose, viską filmuoja, kelia tokius vaizdus į internetą, o visų baisiausia – dar skundžia Lietuvą Europai. Ką nors reikia daryti! Geriausia būtų sukrauti tuziną laužų Lukiškių aikštėje ir pakurti šatrijas per šventą Kaziuką. Bet laikai nebe tie.
Lieka tradiciniai metodai – kratos, apklausos, teismai. Ir dezinfekcija: nuodėmingų filmų šalinimas iš viešosios erdvės.
Kažkur visa tai jau matyta, ar ne? Ne viduramžių iliustracijos istorijos vadovėliuose – kur kas naujesni laikai. Penkiasdešimt metų Lietuvos istorijos, kai buvo persekiojami, baudžiami, niekinami visi kitaip galvojantys, besirengiantys ir besielgiantys.
Jie buvo baudžiami sistemingai, uoliai, su malonumu. Juk visokie „neformalai“ menininkai, hipiai ar pankai tėra visuomenės atmatos, su kuriomis reikia elgtis griežtai. Tiek, kiek leidžia tuo metu valdančio režimo nuostatos.
Trečiojo reicho sanitarų įgaliojimai niekuo nenusileido inkvizicijos mandatui, sovietinės Lietuvos valytojai tenkinosi kuklesnėmis funkcijomis. Dabar formalių suvaržymų daugiau, bet noras kietai tvarkytis savo kieme – išsaugotas. Tereikia tinkamų aplinkybių. Ir įsakymo iš viršaus.
Nesu gimdymo namuose šalininkas. Manau, šią galimybę galėtų svarstyti tik tos, kurios gimdo antrą kartą ir nėštumo metu nepatiria komplikacijų. Tokių – mažuma, todėl kalbos apie būdo ir vietos pasirinkimą yra veikiau mados reikalas, kuris gožia pirminę esmę – susilaukti sveiko kūdikio.
Bet net ir nepritardamas tokiai madai negaliu pateisinti to, kaip ši problema sprendžiama mūsų valstybėje. Operatyvinių tarnybų darbuotojai, krečiantys „raganų“ namus, virkdantys jų vaikus ir trinantys filmus iš „Youtube“, tėra vykdytojai. Jų padermė tam ir yra, kad vykdytų įsakymus.
Blogiau, kad tų struktūrų vadovybei tai atrodo kaip paslauga visuomenei. O tai pavojinga – kitu taikiniu gali tapti bet kuris mėginantis plaukti prieš srovę ar net kritikuojantis „viešai priimtiną nuomonę“.
Mums patiktų manyti, kad Lietuva šioje srityje laužo kokius nors įšalo ledus, sprendžia unikalias problemas. Bet yra ne visai taip. Su šia dilema dabar susiduria visos civilizuotos šalys, tik sprendžia ją visai kitaip nei mes.
Prieš 50 metų britės žygiavo miestų gatvėmis reikalaudamos valstybės garantuoti teisę visoms norinčioms gimdyti ligoninėse. Jau tada medikai pripažino, kad dėl evoliucijos natūralus gimdymas tapo pavojingas daliai moterų: stačiomis vaikštančios būtybės dubens kaulai sumažėję, o Homo sapiens naujagimių galvos – didesnės nei ankstyvųjų protėvių.
Bet praėjo pusė amžiaus, ir moterys jau nori saugaus gimdymo namuose garantijų. Kai kur į tai atsižvelgiama: daugelyje ES šalių galima rinktis gimdyti namie. Velsas netgi užsibrėžė tikslą, kad iki 10 proc. naujagimių pasaulį išvystų tėvų namuose, tolerancija garsėjantys olandai irgi skatina tokį moterų pasirinkimą.
Apskaičiuota: norint, kad būtų išsaugota efektyvi namuose gimdyvėms padedančių profesionalų sistema, šį būdą turi rinktis ne mažiau kaip 5 proc. moterų.
Lietuva suka kitu keliu. Renkamės Vengrijos variantą. Ši šalis garsėja žodžio laisvės suvaržymais, žmogaus teisių pažeidimais ir buku pasiryžimu kriminalizuoti gimdymą namuose. Tiesa, vengrai čia yra pažengę toliau.
Pribuvėja A. Gereb per 20 metų dirbdama namuose padėjo ateiti į pasaulį 3500 kūdikių. Trys mirė. Vengrijoje iš tūkstančio ligoninėje gimstančių naujagimių miršta penki, todėl per jos praktiką tokių nelaimių teoriškai galėjo būti gerokai daugiau nei trys.
Tėvai pribuvėjai neturi pretenzijų, bet sistemai būtinai reikėjo raganavimo simbolio, todėl A. Gereb nuteista dvejiems metams kalėjimo. Maištininkei – bausmė, jos bendramintėms – įspėjimas.
Kada raganų medžioklė Lietuvoje turės pirmąją kankinę?
Jei viskas taip tęsis, jau greit.
