Mūsų išrinktieji – nuo prezidentės iki eilinių Seimo pilkasermėgių – demonstruoja, kad yra puikiai pasirengę pirmininkauti Europos Sąjungai.
„Kuo gilesnė integracija”, „bendros vertybės”, „daugiau Lietuvos Europoje ir daugiau Europos Lietuvoje” – tokie ir panašūs posmai liejasi kaip iš gausybės rago.
Šiuose posmuose apstu paprasčiausios dviveidystės. Juk tuojau visai Europai pirmininkausianti Lietuva ir toliau neturi bei nedrįsta turėti konkrečios ir aiškios ateities Europos vizijos, nors mūsų vedliai kalbomis apie „fiskalinę drausmę” ir „tolesnę integraciją” ir bando sukurti iliuziją, kad vis dėlto turi bent ką nors į tai panašaus.
Kita vertus, tikrąją mūsų šalies politiką tam tikrais vertybiniais klausimais apskritai galima vadinti antieuropietiška.
Naujausias pavyzdys – šiomis dienomis naujas absurdo viršūnes pasiekusi partnerystės instituto įteisinimo istorija.
Į eilinę smegduobę šį siužetą šįkart įvertė Seimo valdyba – tiesiog ėmė ir atmetė Seimo liberalų prašymą sudaryti specialią darbo grupę atitinkamiems įstatymams rengti.
Absurdiški pasiteisinimai – esą tai padaryta dėl to, kad iniciatyvos autoriai nepateikė kandidatų į darbo grupę – tik dar labiau išryškina politinius tokio sprendimo motyvus.
Politika čia paprasta – neleisti, kad šia tema apskritai būtų kalbama, ir nustumti ją kuo giliau į užribį. O kaip kitaip?! Juk šioje temoje slypi itin pavojinga mina – pradėjus oficialiai ir viešai svarstyti, ar nevertėtų šalia santuokos įteisinti partnerystės, neišvengiamai tektų svarstyti ir tokį baisų dalyką kaip homoseksualų partnerystės įteisinimas.
Beje, tokia kone viso politinio elito pozicija. Seimo valdyboje pečius dėl to surėmė įvairiausių pagrindinių partijų atstovai, o dar anksčiau viešai apie tai pasisakė pirmieji du valstybės asmenys – prezidentė ir premjeras.
Pastarasis apie heteroseksualią partnerystę pasisakė tik tiek, kad nieko nesakys, o apie homoseksualų partnerystę pasakė griežtą „prieš”.
O prezidentė pasisakė kur kas įdomiau. Pasak jos, tokios diskusijos – ypač apie homoseksualų partnerystę – yra gerokai per ankstyvos.
Kone visoje Europoje, ypač turtingajame Šiaurės klube, į kurį prezidentė mus taip gražiai veda, tie ginčai jau seniai baigti.
Partnerystės institutas ten įteisintas, tik ne visur jis taikomas taip pat ir homoseksualams.
Bet dėl jų santuokų verda katalikiškoji Prancūzija, taip pat Didžioji Britanija. Ten kažkodėl netgi valdantieji konservatoriai nemano, kad diskusijos tokiais klausimais yra per ankstyvos.
Tačiau visai Europai vadovausiančios Lietuvos vadovė ir Karolio Didžiojo apdovanojimo laureatė mano priešingai.
Maža to, šios diskusijos net ir Lietuvoje išties yra seniai reikalingos ir pribrendusios. Juk dar praėjusią kadenciją jas įžiebė ir jų būtinybę parodė Konstitucinis teismas, išaiškinęs, jog šeima – ne tik oficiali santuoka.
Tačiau tuomet valdžioje buvę vadinamieji tradicinių krikščioniškųjų vertybių gynėjai viską nuslopino pačioje užuomazgoje, sukeldami tikrą isteriją dėl pavojuje atsidūrusios Lietuvos – gintarinės Dievo ašaros ant balto Baltijos kranto.
Tos isterijos bangose nuskendo ir pamatinis bei tikrasis klausimas – ar valstybė turi teisę drausti žmonėms gyventi, kaip jie nori, ar tik turi nustatyti kuo daugiau teisiškai reglamentuotų socialinio bendrabūvio formų įvairiems atvejams ir žmonių pasirinkimams.
Kas naiviai manė, kad, atėjus į valdžią modernumą demonstravusiems kairiesiems, padėtis pasikeis, žiauriai klydo.
Valdančiųjų spalvos gali keistis, bet jų pamatinė nuostata kebliais ir reitingui pavojingais klausimais išlieka – geriau apie tai visiškai nekalbėti ir apskritai nugrūsti kuo toliau nuo akių.
Viena vertus, lyg ir pripažįsti, kad problema yra ir ją reikia kaip nors spręsti, kita vertus, ją neigi įkišdamas į užkrosnį.
Štai ir visa mūsų europinė politika – patogi būriška stručio išmintis.
