Ko gero, su pedofilija tai visiškai nesusijęs dalykas. Ir tas nelaimingas vaikas niekam iš „antipedofilininkų“ labai nerūpėjo. Kiek Lietuvoje skriaudžiamų, žaginamų, prievartaujamų, kankinamų vaikų? Kiek vaikų tvirkinimo žygdarbių atlikę mūsų garbingieji kunigai katalikai? Ir niekad nekildavo tokio triukšmo, niekad nebuvo žudomi žmonės, niekad nesusikūrė ne tik partija, - neatsirado net sumautas skaitytojų mėgėjų klubas.
Vadinasi, reiškinio šaknys yra kitur. Kai susiduriame su struktūrinėmis visuomeninio gyvenimo problemomis (tai yra, kai prarandame ryšį tarp priežasčių ir pasekmių), geriausia kreiptis į senovės graikus. Ten rasime paaiškinimus kone kiekvienam atvejui, kuris ištinka dabartinę Vakarų civilizaciją.
Tiesa, istorija gana ilga ir paini. Pateiksiu santrauką: Andromeda, Etiopijos karaliaus Kefėjo ir Kasiopėjos duktė dėl savo motinos puikybės nuodėmės buvo atiduota Poseidono siųstai pabaisai. Andromedą, prirakintą jūros pakrantėje, išgelbėjo pro šalį keliavęs didvyris Persėjas – nudėjo pabaisą ir išlaisvino mergelę. Paskui šis motyvas sutinkamas ir krikščionybėje (mums mielas Šv. Jurgis, nugalintis drakoną ir išlaisvinantis jam paaukotą mergaitę).
Krikščionybę miniu ne šiaip sau, nes Senasis testamentas taip pat puikus šaltinis, kai norime pasitikrinti mus ištikusių bėdų priežastis: ten, kaip ir graikų mituose, galime rasti daug savo klystkelių pirmavaizdžių, tik jie kur kas niūresni už helenistinius nuotykius.
Kaip Andromedos istorija atrodo pedofilijos skandalo fone? Drakonas, arba Blogis, be abejo, yra valdžią užgrobęs pedofilų klanas, kuris, savo ruožu, ir valstybės, kaip represijų aparto, įvaizdis. Kad ir kas tai būtų, tai žmonės ar grupuotė, kuri pagrobė iš mūsų tikrąją laisvę, Laisvę, kurią iškovojome 1989-1991 metais.
Žinoma, problemų kyla su Persėju, nes mūsų istorijoje jis yra mergaitės tėvas, o ne potencialus jaunikis kaip mitologinis Persėjas ir čia jau pakvimpa kraujomaiša. Tiesa, graikai ir apie tai yra pagalvoję (Oidipo istorija). Tik Persėjai mūsų istorijoje net du – vienam žuvus, į kovą su Drakonu stoja sesuo. Vis dėlto, skirtingai nei mitologijoje, šiuolaikiniai kovotojai su Blogiu (Pedofilų klanas) pralaimi kovą – mergaitė grąžinama motinai, tai yra, iš esmės tam pačiam Klanui.
Sesuo Persėjas keliauja į Seimą ir grasina visus niekšus paversti akmenimis, kaip kad mitinis Persėjas pasielgė su savo motinos skriaudiku Polidektu ir jo bendrais. Kadangi akmenimis virtusių politikų vis dar nematome (t.y. jokio Klano ar jo veiklos atskleisti taip ir nepavyko, netgi atvirkščiai – pasirodo, kad kovotojai patys gerokai prisidirbę), laimingos pabaigos šioje istorijoje, matyt, nesulauksime.
Ir negalime sulaukti, nes, kaip minėjau, pedofilija, Klanas ir panašūs dalykai tebuvo tam tikra simbolika, tam tikros archetipinės nuolaužos žmonių galvose. Skriaudžiama mergaitė tebuvo simbolis, laisvės, laisvos Lietuvos simbolis, kurį sąmoningai ar nesąmoningai žmonės norėjo ir galbūt tebenori ginti nuo susitepusių, korumpuotų valdininkų ir politikų.
Be abejo, dalis žmonių, kurie šios istorijos įvykių fone makalavosi Garliavoje, turėjo irgi labai praktiškų ketinimų – taisė pašlijusią politinę reputaciją, brovėsi į Seimą ar šiaip į viešumą, kurios niekada negana. Gali būti, kad ir tie vargšai kultūros žmonės, kurie „kovojo“ už mergaitę, buvo paprasčiausiai tie, kurie ieško teisybės, kurie norėjo pasisakyti už minėtą tikrąją laisvę.
Sakydamas „tikrąją“ štai ką turiu galvoje: tam tikra dalis žmonių vis dar mano, kad laisvė yra kažkas kita, nei jie patys, kad ją galima paslėpti, užgrobti, prievartauti. Deja, laisvė kaip Dievas, ji arba yra tavyje ir su tavimi, arba jos nėra, bet patirti ją, išgyventi, pelnyti gali tiktai pats. Niekas jos negali atimti, niekas jos negali duoti.
Kitas įdomus dalykas, kuris, manau, tuo dramatišku laikotarpiu labai sustiprino žmonių teisybės troškimą ir kiek išmušė žemę iš po kojų, buvo dviejų didelių valstybės ir tautos vyrų mirtys – 2010 metais mirė Algirdas Brazauskas, tautos, ypač sovietinį laikotarpį adoruojančios jos dalies ideologinis tėvas, 2011 metų pradžioje mirė Justinas Marcinkevičius – tos pačios tautos dalies, ypač neabejingos sovietiniams laikams, moralinis tėvas.
Taigi šių dviejų mirčių akivaizdoje dalis Lietuvos pasijuto maždaug taip, kaip prancūzai, nukirsdinę karalių Liudviką XVI – ištiko našlaitystės jausmas, žmonės suprato, kad dabar už viską atsakingi turi būti jie patys, o atsakomybė visuomet slegia.
Reikia ką nors apkaltinti. Sąmokslas, klanas, oligarchai – bet kas, kad tik nereiktų kaltinti savęs, kad laisvė ne tokia, kokios tikėjomės, kad politika, ekonomika, kultūra, švietimas – viskas ne taip, ne iš to galo, ne mums, netikra, pakeista, falšas.
Taigi vargšas vaikas čia niekuo dėtas. Visi, kas sugebėjo, kas buvo apsukrus, pasidarė iš šios istorijos biznį, o tie, kurie manėsi kovojantys už tiesą, liko su senu kamščiu bezdalams saujoje.
Ko vertos šios mano teorijos? Na, kaip ir visos kitos teorijos, jos gyvos žmonių tikėjimu. O žmonės dažniausiai tiki tuo, kas jiems naudinga. Net jeigu nuo to tikėjimo kraujas gyslose stingsta.
