Regis, strateginiu įvardijamo Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo projektui irgi yra iškilusi panaši grėsmė.
Mat planuota, kad terminalas pradės veikti jau kitų metų spalį, bet jį su esamais tinklais turėjusio sujungti dujotiekio tiesimas gali giliai įklimpti teisiniuose ginčuose. Į juos dvi „Klaipėdos naftos” rengtame konkurse dalyvavusias bendroves įstūmė ne kas kitas, o pati valstybė, nesugebėjusi užtikrinti, kad ant strateginio projekto nekristų jokie įtarimų šešėliai.
Valstybės sarginio šuns vaidmenį čia turėjo atlikti Ž. Plytniko vadovaujama Viešųjų pirkimų tarnyba.
Bet šis šuo kažkodėl tylėjo, kai jau atplėšus vokus su pasiūlymais buvo sumanyta keisti konkurso sąlygas – iš ekonomiškai naudingiausio pasiūlymų vertinimo kriterijaus mestasi prie mažiausios kainos.
Toks įtartinas manevras iš konkurso favoritų išstūmė galingą vokiečių kompaniją ir atvėrė kelią lietuviams – mat jų suburtas konsorciumas pasiūlė mažiausią kainą.
Keisčiausia, kad šiuos konkurso organizatorių manevrus pernai laiminusi Ž. Plytniko tarnyba vasarį ėmė ir persivertė – pripažinusi padarytus šiurkščius pažeidimus, nubloškė pirkimo procedūrą prie starto linijos.
Nors gal nieko keista tame ir nėra? Juk pirkimų prievaizdams vadovaujantis Ž. Plytnikas ne tik geras „Klaipėdos naftos” vadovo R. Masiulio bičiulis, bet ir religinis bendramintis iš „Opus Dei”.
Po ten vykusių bendrų pamaldų ir alaus pagurkšnojimo abu vyrai buvo apdalyti postais, tad ar verta stebėtis, kai sarginis šuo kartais tyli ir ima amsėti tik tada, kai kyla triukšmas?
Žinoma, galima ieškoti už šio reikalo kyšančių ir rusų ausų, kaip siūlo Seimo Ekonomikos komiteto vedlys R. Žemaitaitis, raginantis saugumiečius ištirti vokiečių kompanijos ryšius su dujininkais iš Rusijos.
Vis dėlto gal pirmiausia vertėtų apsižvalgyti sau po nosimi ir pasidomėti, kodėl sarginiai šunys ima loti ne laiku ir ne vietoje.
