H. Chavezo patikėtinis, jo paties prieš mirtį įpėdiniu paskirtas Nicolasas Maduro net ašarodamas dėl lyderio mirties sugebėjo apkaltinti JAV centrinę žvalgybos valdybą (CŽV), neva numarinusią prezidentą „vėžį sukeliančiomis technologijomis“.
Bet tikroji tiesa yra tai, kad H. Chavezas buvo brutalus despotas, kuris liuoksėjo po tarptautinę areną maudydamasis šlovės dėl antiamerikietiškos ir apskritai antivakarietiškos retorikos spinduliuose.
Jis buvo propagandos meistras, kuris viena ranka glostė „naudingus idiotus“ (taip J. Stalinas vadino britų Leiboristų partijos lyderius) Vakaruose, o kita Venesueloje mindė laisvą spaudą, klibino politinę sistemą savo naudai ir atsainiai žvelgė į smurte skęstančią šalį.
H. Chavezas bičiuliavosi su tokiais tironais kaip buvęs Libijos lyderis Muammaras Gaddafi. Iš naftos susižeriamais turtais jis rėmė teroristinę grupuotę „Hezbollah“ Libane ir padėjo narkotikų prekeiviams Kolumbijoje.
Taip, jis gal ir nebuvo toks į genocidą linkęs maniakas kaip Kim Jong-ilas ar J. Stalinas. Bet H. Chavezas – vienas tų groteskiškų Pietų Amerikos šalių autoritarinių lyderių, per kelis dešimtmečius tapusių kone vizitine žemyno kortele.
Ir vis dėlto, nepaisant visų jo pasisakymų apie britų imperializmą ar buvusį JAV prezidentą – „velnią“ George’ą W.Bushą, Jungtinėje Karalystėje H. Chavezą dabar garbina visa politinė kairė ir jos vėliavnešiai – dienraštis „The Guardian“ ir BBC (tai gal ir nenuostabu – juk BBC reporteris apsiverkė per palestiniečių teroro šauklio Yassero Arafato laidotuves).
Daugelis kairuolių yra pasirengę pamiršti nepatogią tiesą ir garbinti tokius šventuosius kaip H. Chavezas. Pavyzdžiui, „BBC Radio 4“ trečiadienį rytinėje laidoje leido pasireikšti buvusiam Londono merui, leiboristui Kenui Livingstone’ui.
Jis pareiškė, kad H. Chavezas „galvojo, kaip padėti Venesuelos žmonėms ir, žinoma, skurstantiesiems Niujorke bei Londone“. Vėliau K. Livingstone’as „Twitter“ paskelbė: „Geriausias būdas pagebti H. Chavezą – padvigubinti pastangas išlaisvinti pasaulį nuo išnaudojimo ir kolonializmo. Ilsėkis ramybėje“.
Leiboristų šešėlinė sveikatos apsaugos sekretorė Diane Abbott neatsiliko. Ji pareiškė, kad H. Chavezo mirtis yra tragedija visai Lotynų Amerikai.
Socialistinės Pagarbos partijos atstovas Bendruomenių rūmuose George’as Galloway „Twitter“ neslėpė jausmų: „Sudie, komendante Hugo Chavezai, skurdžiųjų gynėjau. Šiuolaikinis Spartakai, ilsėkis ramybėje“.
Gerai bent tai, kad šie britų politikai neprisijungė prie gero H. Chavezo draugo, Irano prezidento Mahmoudo Ahmadinejado, kuris velionį palygino su Jėzumi ir su Dvyliktuoju imamu.
1954 metais gimęs H. Chavezas augo neturtingoje šeimoje ir, įstojęs į armiją, pasinėrė į Kubos lyderio Fidelio Castro ir revoliucionieriaus Che Guevaros doktrinas.
Naftos turtinga Venesuela tuomet tiesiog klestėjo. Šalyje buvo populiaru sakyti „Iškrisk iš medžio tiesiai į kadilaką“. Bet devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai nukrito naftos kaina, skurdas ir nedarbo lygis išaugo. Kaip ir tariama klasinė neapykanta.
1992-aisiais H. Chavezas pabandė užimti valdžią surengdamas perversmą. Nepavykus jis įkūrė savo partiją ir 1998 metais buvo išrinktas prezidentu. Tuomet ir prasidėjo.
H. Chavezo oponentai kituose rinkimuose buvo nuolat išvadinami „nusikaltėliais, mafiozais ir oligarchais“. Valstybė nutraukė finansavimą opozicinėms partijoms, o rinkimų sistema buvo pertvarkyta taip, kad H. Chavezas tiesiog negalėjo pralaimėti.
Be to, tų, kurie balsavo prieš H. Chavezą, asmeniniai duomenys buvo surinkti ir panaudoti menkinant jų šansus rasti darbą ar gauti paskolą iš banko. Kuboje apmokyta policija ėmė klausytis disidentų pokalbių telefonu – įrašai vėliau nuskambėdavo per televiziją.
Mat Venesueloje televizija tapo pagrindiniu H. Chavezo įrankiu, kuriuo jis naikino demokratines diskusijas – tai patogiai pamiršta BBC.
Venesuelos lyderis monopolizavo žiniasklaidą, o iš televizijos nesitraukdavo ištisas valandas, net dienas. Savo karštligiškus monologus H. Chavezas paįvairindavo dainomis, šokiais ir maldomis.
Per tiesiogines transliacijas jis mėgdavo šalia pasisodinti savo kabineto narius, kuriuos viešai iškoneveikdavo ir galiausiai išspjaudavo: „Tu atleidžiamas“. Be to, H. Chavezas vis paskambindavo savo krikštatėviui F. Castro.
Per vieną TV maratoną H. Chavezas pasiuntė dešimt tankų batalionų į pasienį su Kolumbija. Ten situacija buvo labai įtempta, tačiau Venesuelos lyderis manė taip palinksminsiantis ir įkvėpsiantis šalį.
O tuo metu šalyje nuosekliai griuvo teisėsauga ir teisėtvarka. Per metus Venesueloje vidutiniškai pagrobiama 16 tūkst. žmonių, o dar 18 tūkst. jų nužudoma.
Sostinėje Karakase žmogžudysčių įvykdoma tiek, kiek Bagdade ir Kabule kartu sudėjus. Nužudymų šalyje nuo 1998 metų, kai H. Chavezas atėjo į valdžią, užfiksuota net 160 tūkstančių – keturis kartus daugiau nei 1983-1998 metais.
Žinoma, visos šios kraupios statistikos nebuvo įmanoma išgirsti per radiją ar televiziją – juk žiniasklaidą kontroliavo H. Chavezas. Jis taip pat pasirūpino, kad už tariamą valdžios pareigūnų šmeižtą ar dezinformaciją jo oponentai sėstų į kalėjimą – iki 30 mėnesių.
Žinoma, H. Chavezą gelbėjo nafta. Tačiau maždaug trilijonas dolerių pajamų iš naftos buvo iššvaistyta „XXI amžiaus socializmo“ statyboms. Galbūt statistiškai skurstančiųjų ir mažiau nei anksčiau, šalyje vis pritrūksta maisto, braška pasenusi infrastruktūra. Elektra tiekiama su pertrūkiais.
Kai H. Chavezas užsigeidė nacionalizuoti šimtus bendrovių – dažnai tiesioginiame eteryje, suklestėjo juodoji rinka. Dešimtys tūkstančių venesueliečių tiesiog pabėgo ieškoti ramesnio ir geresnio gyvenimo svetur.
Labiausiai H. Chavezo ir jo aistruolius sieja ne aistringas tikėjimas socializmu, o atavistinė neapykanta JAV ir amerikiečių sąjungininkei Jungtinei Karalystei.
M. Burleigh yra britų rašytojas ir istorikas. Šis jo komentaras publikuotas dienraštyje „Daily Mail".
