Ne tokia atgrasi, kaip Vasario 23-ioji, Sovietinės armijos ir „tėvynės gynėjo“ (nerašau „Tėvynės“, nes mano Tėvynė yra kitur, ne prie Kremliaus Raudonosios aikštės) diena, nes juk moterys nebuvo sukūrusios jokių karinių struktūrų ir svetimų kraštų neokupavo.
Kaip šventė, Kovo 8-oji yra greta Gegužės 1-osios ir galbūt Balandžio 1-osios, nors pastarosios niekas nepriima kaip savo šventės, o galėtų.
Ne, jos pagrindinis trūkumas yra ne tas, kad ji yra visa savo esybe susijusi su komunistais. Žinoma, ji ne tik pirmą kartą tapo valstybine švente Rusijoje dar V. Lenino laikais ir jo įsakymu (tiesa, ji buvo šventė, bet tik 1965 metais tapo nedarbo diena – bobas sveikinti ir mylėti galima, bet darbui tai neturi trukdyti, manė bolševikai), bet ir buvo švenčiama daugiausia negerojoje Geležinės uždangos pusėje, o jei laisvose šalyse ir buvo minima, tai komunistų ir kitokių raudonųjų.
Pagrindinė Kovo 8-osios problema yra ta, kad ji neva pagerbia dalį žmonių už tai, kokios lyties jie (na, šiuo atveju – jos) gimė.
Man tai atrodo kaip žeminantis dalykas: suprask, moterys irgi žmonės. Tai kažkokia pirmykštė tradicija, atsilikusios visuomenės rudimentas – kaip koks vergų išlaisvinimas vienai dienai ir leidimas jiems linksmintis su visais, arba leidimas baudžiauninkams vieną vakarą puotauti ir pramogauti su ponais.
Tame yra papildomo žeminimo arogancija, nes šios dienos šventimas - tai patinų kilniaširdiškas leidimas moterytei vienai dienai palypėti laipteliu aukščiau, negu joms paprastai paskirta.
Lietuva yra seniai nebe tokia šalis, kur moterims kur nors uždarytas kelias – nuo politikos iki verslo.
Įrodinėti savo teises ir švęsti silpnesniųjų dienas labiau tinka nuskriaustiesiems. Dėl tos pačios priežasties Gegužės 1-oji, atsiradusi šėtoniškų manufaktūrų, suodžių ir luošinančio darbo metais, šiais laikais atrodo taip pat prasminga, kaip ir kova dėl visuotinės balsavimo teisės. Dėl jos nereikia balsuoti. Mes jau ją turime.
Aš ne moteris, bet man rodos, kad vienintelės stiklo lubos ir barjerai moterims yra jų pačių išsigalvoti ir dažniausiai brukami pačių moterų žymiai aršiau nei vyrų: vaikui sakoma „paprašyk, kad tėvelis tau nupirktų“ (kai ir mama, ir tėvas gauna panašias pajamas, bet su pinigine yra tėvelis), o seno raugo giminės sutinka, kad moteris pirmiausia turi susirasti gerą vyriuką, o jau su darbu tada kaip nors, pagal norus ir pomėgius. Tai dažniau sako moteriškos lyties giminės, ne vyrai.
Moterų platesnis įtraukimas į žemės ūkio darbus ir ypač į pramonės gamybą Sovietų Sąjungoje nebuvo jokių pažangių idėjų pasekmė. Moterys buvo, kaip ir anksčiau, reikalingos kaip vaikų gimdymo mašinos, kad vis plačiau besižiojančiai imperijai būtų pakankamai darbininkų, valstiečių, kareivių ir kalėjimų prižiūrėtojų.
Tačiau kareivinių ir kalėjimų užveista buvo tiek, kad negalima buvo leisti turimoms moterų darbščioms rankoms vien namie prie ratelio palinkus verpti, kol vaikai migdosi: industrializavimui reikėjo darbo jėgos. Visos, kokia tik yra. Vaikų darbinti neapsimoka: netrauks iki pilnametystės ir negalės šautuvo laikyti. Liko moterys. Taip kad bet kokios sovietinių realijų XX amžiuje sąsajos su lygių teisių judėjimu yra tik išorinės.
Ir būtent todėl man keistas atkaklus kai kurių Lietuvos moterų praktikuojamas tos anachronistinės šventės godojimas. Jūs ką, taip blogai apie save galvojate, kad jums miela ši šlykštaus režimo sukurta ideologizuota šventė? Jūs juk esate lygios vyrams kasdien.
Viskas, baigiu rašyti, nes turiu eiti iškraustyti indus iš indaplovės.
