Istorija paprasta: Kipras, maždaug triskart už Lietuvą gyventojų skaičiumi mažesnė Europos Sąjungos šalis, priartėjo prie bankroto. Vyriausybės galimybės pasiskolinti rinkoje yra niekinės, nes šalies vertybiniai popieriai oficialiai prilyginti šiukšlėms (būtent taip verčiamas angliškas terminas “junk”). Šalies bankai, jei negaus pagalbos iš šalies, netrukus galės gesinti šviesas ir rakinti duris.
ES pažadėjo padėti, tačiau Vokietijoje (kuri jau pavargo kišti pinigus pietų Europos ekonomikų gyvybės palaikymui, nors visi mato, kad ligonių padėtis negerėja) šiemet rinkimai. O Kipras garsėja tuo, kad ten ženklią dalį indėlių dalį sudaro pinigai iš Rusijos. Graikus ar ispanus gelbėti – vienas reikalas, bet kišti vokiškus pinigus, kad išgelbėtum rusų oligarchų santaupas? Šito rinkėjams neparduosi. Jų kantrybė nėra begalinė.
Todėl Kiprui buvo pasakyta, kad jus išgelbėsim, bet turit patys prisidėti prie gelbėjimo: nukirpsim, priklausomai nuo indėlio dydžio, iki 9,9 proc. vienkartinį mokestį, ir tiek žinių. Visą tvarką turėjo patvirtinti parlamentas, o kad žmonės neišvilktų indėlių iki mokesčių įsigaliojimo, bankus užrakino ir pavedimus sustabdė.
Kipriečiams idėja, žinoma, nepatiko (ar kas nors tikėjosi kitaip?), nepatiko ir rusams, kurie aukščiausiu lygiu pasmerkė tokią betvarkę ir prigrasino Kiprui nepadėti, jei čia taip bus (gerai, kad nežadėjo įvesti kariuomenės neramumų slopinimui, nes pikti Kipro gyventojai jau išėjo protestuoti).
Parlamentas vieną sykį ruošėsi balsuoti, bet perkėlė į kitą dieną, paskui vyriausybės atstovai akivaizdžioje panikoje kas valandą mėtė žiniasklaidai vis naujus sąskaitų apskutimo variantus (gal paimti daugiau iš didelių indėlininkų, o mažiau iš vargingesnių). Aiškiai matėsi, kad niekas nežino, ką daryti. Kitą dieną parlamentas susirinko ir balsavo prieš.
Vyriausybė ir politinės partijos dabar toliau tariasi, ką daryti. Palyginimui: daugiabutis namas dega, o gyventojai tariasi, ką daryti, nes jei leisi ugniagesius prie namo, tai neišvengiamai sugadins turtą ir tuose butuose, kurie dar nedega. Sušlaps kilimai ir baldai. Kipro padėtis yra unikaliai bloga, nes geros išeities nematyti.
Atidarius bankus ir vėl leidus naudotis indėliais be apribojimų, jie bus iššluoti ir bankai užsilenks – nė vienas neturi tiek lėšų, kad galėtų išlaikyti indėlininkų paniką. Indėlininkų panika yra šiuo atveju garantuota: čia jums ne šiaip gandai, čia pati Vyriausybė žadėjo dalinį nacionalizavimą, kurio tik per plauką išvengta.
Atidarius bankus ir apribojus naudojimąsi indėliais, jie bus iššluoti kiek lėčiau, bet vis tiek bus iššluoti. Naujų lėšų į tuos bankus, be abejo, niekas nebeneš, ir bankams ateis galas. Laikant bankus uždarytus, valstybė nebegalės funkcionuoti dabartinėje formoje.
Iš esmės vienintelis variantas išgelbėti Kiprą, kaip funkcionuojančią ES ir eurozonos valstybę, būtų Europos Sąjungai pasakyti, kad visi indėliai 100 proc. garantuoti amžiams, ir pinigų gelbėjimui bus tiek, kiek reikės, ir pamirškit apie indėlių apkarpymą, tai buvo klaida ir niekada gyvenime nieko panašaus nebesiūlysime.
Tai sunkiai įsivaizduojama – dar ir dėl to, kad reikštų moralinį bankrotą: kai tokie aukšti Europos ponai vieną dieną sako vienaip, kitą dieną pasirodo esą neįgalūs įgyvendinti sprendimo ir apsisukę jau kalba kitaip, tai tampa panašu į Sovietų Sąjungos žlugimo metus. Prisiminkite 50 ir 100 rublių banknotų staigų išėmimą iš apyvartos, neišgryninamas lėšas bankuose ir pinigus, kurių vis tiek neiškeisi į prekes. Taip pat, kaip ir Sovietų Sąjungoje, buvo skelbiami potvarkiai, kurių niekas neklausė, ir įstatymai, kurių niekas nevykdė.
Sunkiai įsivaizduojama nereiškia neįmanoma. Įvykiai plėtosis labai staigiai: jei Kipre indėlių lėšos vis tiek bus apkarpytos, visi Europoje (ir Lietuva) supras, kad kurį laiką atrodžiusi tvirta kaip uola 100 tūkstančių apdraustų eurų garantija (sėkmingai suveikusi ir Snoro, ir Ūkio banko atvejais mūsų šalyje) -jokia nebe Europos garantija. Tai tik nacionalinės vyriausybės pasiryžimo ir jos turimų lėšų klausimas: Europa nebeišgelbės, nes geležinių taisyklių nebėra, yra tik panika laive ir kiekvienas už save.
O Kipre, įtariu, po kurio laiko bus galima palyginti nebrangiai atostogauti: šalis bus žymiai neturtingesnė ir grįš prie to, ką daro geriausiai: turizmo, maisto ir labai skanaus sūrio iš avių bei ožkų pieno mišinio.
Mes stebėsime susidomėję: dar vienas atvejis, kai mūsų akivaizdoje vyksta tokie didžiuliai Europos pokyčiai, ko gero, nematyti nuo tų laikų, kai buvo griaunama Berlyno siena.
