Vyriausybės institucija netgi mėgina kilti nuo tradiciškai žemiausių reitingo laiptelių.
Kodėl ši valdžia tokia neregėtai populiari?
Tai, kad A. Butkevičius, tempdamas ir savo partiją, ir koaliciją su Vyriausybe, įsiveržė į premjerams neregėtas populiarumo aukštumas, pirmiausia lėmė jo laimėta dvikova su prezidente, siekusia neprileisti rinkimus laimėjusių kairiųjų prie valdžios.
Rinkėjams įspūdį padarė ir tai, kad nauji valdantieji tuojau pat įgyvendino kai kuriuos rinkimų pažadus, kuriuos reklamavo garsiausiai, pavyzdžiui, pakėlė minimalią algą iki 1 tūkst. litų.
Ar šis žingsnis daugiau davė naudos ar padarė žalos – dar neaišku, bet piliečiai įvertino valdžią už, jų manymu, nuoseklų elgesį.
Visuomenei patiko ir tai, kad nauji valdantieji iš peties kibo į buvusiųjų palikimą – pirmiausia tai, ką dešinieji paliko energetikos dirvonuose.
Kairiesiems pavyko įtikinti piliečius, jog konservatoriai tik kalbėjo apie energetikos permainas, o tuo pat metu Lietuva buvo pamauta ant rusiškų energijos išteklių adatos.
Naujoji valdžia kiekviena proga primena, jog, apkarpydama elektros gamybos kvotas Lietuvos elektrinėje, sumažino elektros kainą 1,5 cento, taip pat sustabdė galimai neskaidrią saulės jėgainių plėtrą šalyje.
Buvo priminti ir dešiniųjų plačiai reklamuoti, bet žlugę užmojai, tarkime, neišsenkamu investicijų šaltiniu esą turėjęs tapti Lietuvos valdžios ir pasaulinio giganto IBM projektas.
Vis dėlto bene svarbiausia yra tai, kad dabartinė Vyriausybė stengiasi daryti kuo mažiau staigių judesių ir garsių pareiškimų – ypač ekonominės politikos srityje – ir taip apsisaugoti nuo rizikos.
Tuo A. Butkevičius ir jo bendražygiai iš esmės skiriasi nuo dešiniųjų valdžios, kuri savo darbą pradėjo nuo skandalingosios naktinės mokesčių pertvarkos.
Tad nieko keista, kad didžioji visuomenės dalis, pavargusi nuo ketverių metų konservatorių valdymo, į socialdemokratus ir jų partnerius žvelgia su simpatija.
Tačiau tai, kas šiuo metu yra šios valdžios didžiausia stiprybė ir populiarumo šaltinis, tuo pat metu yra ir jos Achilo kulnas.
Opozicija, ko gero, teisi sakydama, kad nauja valdžia elgiasi itin atsargiai ne tik dėl to, kad bijo suklupti, bet ir kartais tiesiog nežino, ką daryti.
„Pasakys speciali darbo grupė” arba „duomenis pateiks ministerija” – tai mėgstamiausios ir premjero, ir kitų aukštų politikų frazės.
Kokia bus valdančiųjų strategiją santykių su „Gazprom” ir Rusijos valdžia apskritai fronte?
Ar bus statoma nauja atominė elektrinė, ar šis dešiniųjų projektas bus palaidotas?
Atsakymus į tai jau kovą žadėjęs premjeras toliau kalba Ezopo kalba, o energetikos ministras žada, kad Vyriausybė pradės tai svarstyti tik po Velykų.
Mįsle tapo ir valdančiųjų pozicija dėl skalūnų dujų žvalgybos bei gavybos. Premjeras ir „tvarkietis” aplinkos ministras mano, jog šis projektas reikalingas, o jų partijų kontroliuojami Seimo Aplinkos ir Ekonomikos komitetai yra prieš.
Kaip Vyriausybė kovos su nedarbu, skurdu ir emigracija? Kaip pagrindinį išsigelbėjimą nuo šių bėdų premjeras kažkodėl mato tik esą prasidėsiantį namų renovacijos bumą.
O kokia bus dešiniųjų ekonominę politiką nuožmiai kritikavusių dabartinių valdančiųjų pertvarkyta mokesčių sistema?
Speciali darbo grupė dar nebaigė darbo, o premjeras žada tik tai, kad radikalių pokyčių nebus.
Pasak progresinius mokesčius žadėjusių socialdemokratų vedlio, bus kažkas panašaus į „progresyvumą”, bet nežinia, kiek bus keliamas neapmokestinamųjų pajamų dydis.
Vyriausybės pažadai tęsti dešiniųjų taip ir neįvykdytas valstybės tarnybos reformas irgi kol kas lieka pažadais.
Susigaudyti, kas bus daroma, nelengva ir dėl to, kad visą laiką buvęs atsargus kaip politikas A.Butkevičius, pakilęs iki karjeros viršūnės, neretai kalba ne tik mįslingai, bet ir prieštaringai.
Jau buvo ne vienas atvejis, kai socialdemokratų vadovas kitą dieną išsigindavo savo žodžių, kuriuos ištarė išvakarėse.
Kad ir kaip būtų, gana pasyvi ministrų kabineto veikla ar stebėtis verčiantys kai kurie premjero pareiškimai kol kas nemažina visuomenės simpatijų šiai valdžiai. Jau net šimtą dienų trunkantis neregėtai šiltas rinkėjų ir valdžios medaus mėnuo, atrodo, tęsis toliau.
Bet kažin ar šitokia idilė bus amžina. Vyriausybei vis tiek galiausiai teks priimti ir sprendimus dėl labiausiai ginčytinų klausimų, o tai tenkins toli gražu ne visus rinkėjus.
Vargu ar valdžios laivui stabilumo suteiks ir intrigos koalicijos viduje: konkurenciją tarp besijungiančių „darbiečių” bei „tvarkiečių” ir socialdemokratų, taip pat kovos pačių valdančiųjų partijų gretose.
Tad tik nuo gražių žodžių ir abstrakčių pažadų perėjus prie konkrečių darbų paaiškės, ar centro kairės Vyriausybė sugebės pateisinti didžiulį visuomenės pasitikėjimo kreditą.
