Istorijos šiukšlyno link jau artėja nesena „kedofilų” ir „pedofilų” priešprieša, bet šventa vieta tuščia nebūna: gladiatorių arenoje – skalūnų dujų priešininkai ir šalininkai.
Nesu nei vienų, nei kitų pusėje, nes nesu įsitikinęs, kad net ir tobuliausios technologijos nepadarys jokios žalos gamtai. Taip pat niekas deramai neįrodė, kad įsileidusi „Chevron” ar kurią nors kitą kompaniją valstybė gaus deramos naudos.
Tačiau kol kas nieko neįrodė ir skalūnų dujų priešininkai. Netgi atvirkščiai – keldami isteriją ir atvirai meluodami jie patys tampa įtartini, kaip ir jų teiginiai.
Pradėkime nuo Seimo nario A. Salamakino.
Žmogus aiškino nepažįstantis nė vieno Lietuvos mokslininko, kuris pasisakytų už skalūnų dujų žvalgybą.
Yra tik du variantai. Galbūt šis ilgokai Seime užsisėdėjęs socialdemokratas išvis nepažįsta mokslo žmonių.
Arba parlamentaras bendrauja tik su tais, kurie stoja piestu prieš skalūnus.
Bet kuriuo atveju – tikrai ne su Lietuvos mokslų akademijos nariais. Mat jie tarsi tyčia smeigė peiliu A. Salamakinui į paširdžius, pateikę išvadą, kad mūsų šalyje žvalgytis skalūnų tikrai verta. Tik pirmiausia patys politikai turi sutvarkyti įstatymus.
Argumentuoti mokslininkų išaiškinimai nepasiekė kito Seimo nario – A. Skardžiaus smegenų.
Gali žmogui įrodinėti, jog niekas nesikėsina urbinti skylių Dzūkijos žemėse, kuriose gausu mineralinio vandens gyslų.
Paėmęs tokio vandens buteliuką A. Skardžius vis vien aiškina, kad vanduo – iš labai giliai, todėl gali kilti visokių grėsmių.
Skalūnų dujos išgaunamos iš pusantro ar net trijų kilometrų gylio, ten nei „Vytauto”, nei „Neptūno” netgi su žiburiu nerasi. Greičiausiai politikas tai puikiai suvokia, tačiau negi atsispirsi pagundai pamosikuoti buteliuku mokslininkams prieš nosį: tauta juk mėgsta tokius didvyrius.
Daliai rinkėjų miela ir į Seimą prasimušusio L. Balsio isterija.
Žmogus gulėsi kryžiumi prieš naują atominę elektrinę, dabar panašiai stoja piestu ir prieš skalūnų dujas.
Šį veikėją nesunku nuspėti: kad ir kokie būtų Lietuvos mėginimai nukirpti energetines bambagysles su kaimynais iš Rytų, jis greičiausiai suras žaliąjį paaiškinimą, kad tai gresia visišku armagedonu.
Bet visus pranoko kitas žaliasis – Nepriklausomybės Akto signataras Z. Vaišvila.
Žilagalvius šiauliečius jis išgąsdino būsimais kataklizmais. Atseit, išgaudami skalūnų dujas neišvengsime tektoninių lūžių ir juos lydinčių žemės drebėjimų. Anot signataro, Latvijoje toks jau yra buvęs – net 6 ar 8 balų.
Jis greičiausiai nesuklydo. Gali būti, kad kaimyninėje šalyje iš tiesų taip smarkiai yra drebėjusi žemė.
Prieš keletą milijardų metų, kai visa planeta spjaudėsi ugnikalniais ir niekam nebuvo žinoma nei Latvija, nei pats Z.Vaišvila.
Vienintelį šiais laikais užfiksuotą žemės drebėjimą latviai juto 2009-aisiais. Jis buvo net 3,4 balo pagal Richterio skalę, todėl kai kuriuose namuose net pajudėjo iš vietos baldai.
Apie 6 balus Latvija gali tik pasvajoti. Nors vargu ar to norėtų: per tokį drebėjimą sutrūkinėja požeminiai vamzdžiai, sugriūva silpnesni pastatai.
Z. Vaišvila tikriausiai mena Atgimimo priešaušrį, kai 1988 metais Armėnijos Spitako miestą sugriovė žemės drebėjimas, žuvo 25 tūkstančiai žmonių, o pusė milijono jų liko be pastogės. Jis siekė „tik” 7,2 balo. Toloka iki signataro piešiamos Latvijos.
Taip, tyrinėjant skalūnų klodus yra buvę silpnų žemės drebėjimų Didžiojoje Britanijoje.
Niekas to net nesirengia slėpti. Mat tik pasimokius iš klaidų galima imtis tolesnių darbų.
Tik ar apokalipsės pranašai irgi pasimokys iš savo nusikalbėjimų?
Drįstu abejoti.
