Sunkiausia Vilniuje italui buvo prisijaukinti šaltį

„Vilniuje jau praradau laiko nuovoką, nes čia puikiai save realizuoju. Todėl net nepastebėjau, kad nuo mano išvažiavimo iš Italijos prabėgo beveik septyneri metai”, – gražia lietuvių kalba prisipažino 32 metų architektas iš Italijos Marco Rotundo.

Labiausiai M. Rotundo žavi, kad Vilnius yra patogus gyventi miestas.<br>R. Danisevičius
Labiausiai M. Rotundo žavi, kad Vilnius yra patogus gyventi miestas.<br>R. Danisevičius
Daugiau nuotraukų (1)

Birutė Vyšniauskaitė („Lietuvos rytas“)

Mar 25, 2013, 8:00 AM, atnaujinta Mar 9, 2018, 9:44 AM

Studijuodamas Romos universitete „La Sapienza” M. Rotundo dirbo Tarptautinių ryšių skyriuje. Viena užduočių – megzti ryšius su studentais iš mažiau Italijoje žinomų universitetų.

Taip Marco per tarptautinę studijų mainų programą „Erasmus” susidomėjo Vilniaus Gedimino technikos universitetu ir čia architektūrą studijuojančiais kolegomis. Netrukus ir pats atvažiavo į Vilnių.

– Roma, kur jūs studijavote ir gyvenote, – muziejus po atviru dangumi. Vilnius, palyginti su šiuo amžinuoju Italijos miestu, tik nedidelis miestukas.

Ar sunku buvo pritapti mūsų šalies sostinėje? – pasiteiravo „Sostinė” atvykėlio.

– Turistams Roma – nuostabus, įspūdžių ir net nuotykių kupinas miestas. Tačiau kasdien gyventi šešiamilijoninės Romos ritmu reikia daug ištvermės ir sveikatos.

Kaip sakė mane Vilniuje aplankę tėvai, Lietuva ir jos sostinė turi vienintelį trūkumą – čia per daug ramu. (Juokiasi.)

– Per beveik septynerius metus jums buvo pakankamai laiko apsvarstyti ir įvertinti savo sprendimą apsigyventi Vilniuje. Nesigailite?

– Nė kiek! Todėl vis dar gyvenu Vilniuje. Mane pirmiausia žavi tai, kad Vilnius – patogus gyventi miestas. Čia viskas po ranka, viskas nesunkiai pasiekiama – ir teatrai, ir sporto klubai, ir prekybos centrai.

Kita vertus, man patinka, kad Vilniuje daug jaunimo ir jis dalyvauja miesto gyvenime. Pavydžiai žvelgiu į jaunus žmones ir dėl to, kad jie sugeba gyventi savarankiškai.

Italijoje dažnas jaunuolis priklausomas nuo savo šeimos vos ne iki pensijos.

Bet svarbiausia, kad Vilniuje galiu dirbti savo mėgstamą architekto darbą. To Italijoje tikrai nebūčiau pasiekęs taip greitai, nes ten per šimtmečius susiklosčiusios tradicijos lemia, kad architektais dažniausiai dirba dinastijų atstovai. Mano šeimoje aš vienintelis architektas.

– Ar sunkūs buvo pirmieji metai Vilniuje?

– Sunkiausia man buvo pirmoji žiema, nes tais metais buvo labai šalta. Tačiau netrukus supratau, kad svarbiausia – negalvoti apie šaltį ir protingai rengtis. Ir šaltį aš prisijaukinau.

Kalbant apie įsikūrimą ir gyvenimą Vilniuje, norėčiau pažymėti, kad bet kuriam užsieniečiui nederėtų ieškoti to, kaip jis gyveno savo tėvynėje. Tai pats didžiausias stabdys pažinti ir pamilti tą šalį, į kurią atvykai.

– Kur buvo pirmieji jūsų namai Vilniuje?

– Iš pradžių su draugais apsigyvenome Užupyje, nes žinojome, kad tai – madingas rajonas, bet kartu, mano akimis, ir labai maloni, ir žavi, net keista vieta.

Vėliau persikrausčiau į Antakalnį ir čia – istorinėje vietoje, kuri siejama su Italijos architektūra, gyvenu iki šiol.

– Italijoje bet kuriame mieste vakarais gyvenimas verda, o Vilnius, ypač žiemą, apmiręs. Ar tai jūsų neslegia?

– Nesutinku, kad Vilnius apmiręs. Pasižiūrėkite – vakarais pilnos kavinės jaunimo. Mane žavi ir tai, kad Vilnius – labai dinamiškas, atviras naujovėms miestas.

Kiekvienais metais atsiranda kokių nors įdomių pastatų, keičiasi kavinės, parduotuvės.

Tačiau mano gimtajame Italijos Katancaro mieste kur kas aktyvesnis gyvenimas – žmonės vakarais iš namų išeina ne tik dėl to, kad jiems norisi pasižmonėti, bet ir norėdami apsilankyti įvairiuose kultūros renginiuose, kurie dažniausiai būna nemokami. To Vilniuje pasigendu.

Arba jei po renginio Vilniuje jo šeimininkai nevaišina vynu, mažai kas į jį ir ateina. (Juokiasi.) Liūdniausia, kad žmonės, nerasdami kur praleisti laisvalaikio, pasirenka prekybos centrus.

– Ar gero vyno Vilniuje netrūksta?

– Tai ne problema. Vilniuje ir Lietuvoje vynas – nauja kultūra, kurią aš kur kas geriau pažįstu nei mano draugai lietuviai.

Daug kas Lietuvoje jau žino, kas yra geras vynas ir kaip juo mėgautis. Tik, deja, kartais pastebiu, kad gerti vyną lietuviams – pasilinksminimo, o ne bendravimo, buvimo kartu ar pasimėgavimo gražia užstale būdas.

Vilniuje esu jau radęs ne vieną kavinę ir parduotuvę, kur galima rasti puikaus vyno pietums arba vakarienei. Ypač mėgstu apsipirkti vieno italo vyninėje.

Bet gaila, kad kai kurie prekeiviai apgaudinėja vilniečius brangiai pardavinėdami vyną, kuris vertas vos kelių litų.

– Gal kaip architektas nusižiūrėjote kokią nors Vilniaus vietą, kur norėtumėte pasistatyti namą?

– Dievinu Antakalnį ir Pavilnį. Pastaroji vieta savo ramybe ir jaukumu – išskirtinė jaukiam gyvenimui.

Negyvenu mintimi kada nors sugrįžti į Italiją, todėl kai ateis laikas pasistatyti Vilniuje namą, jis būtinai atsiras Antakalnyje arba Pavilnyje.

Mano namas bus tausojantis aplinką. Jis išreikš tobuliausius žmogaus bei gamtos santykius ir bus nuostabus.

– Kur mėgstate pasivaikščioti, kur pailsite?

– Kaip architektas turiu gerą vizualinę atmintį, todėl per septynerius metus nė karto nebuvau pasiklydęs.

Nėra nieko nuostabiau už pasivaikščiojimą Vilniaus senamiesčiu, o kai norisi gamtos, einu į miesto parkus. Nors Vilniuje daugybė bažnyčių, man gražiausia – mažytė Augustijonų bažnyčia, kuri vis dar laukia savo valandos, kol bus restauruota.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.