Tai būtų laisva valia prisiimtos verslo socialinės atsakomybės pavyzdys, kurių Lietuvoje dar negausu. Jei iš tiesų visas verslas laikytųsi šio kodekso principų, staigus kainų augimas pereinant prie euro negrėstų.
Tačiau kalbos apie socialinę atsakomybę Lietuvoje dažnai tėra realiais veiksmais nepagrįstos deklaracijos.
Europos Sąjungos šalyse jau daug metų pabrėžiama socialinės atsakomybės svarba. Lietuvoje taip pat vykdomos tą atsakomybę turinčios puoselėti ES remiamos programos, neseniai Seime surengta šiai temai skirta mokslinė konferencija.
Tad, regis, socialinės atsakomybės šūkiai ir Lietuvos politikų retorikoje greitai gali tapti madingi.
Stambaus verslo atstovai irgi nevengia apie tai pakalbėti, nors Lietuvoje dar tik apie 80 įmonių įsitraukė į jau tūkstančius bendrovių vienijantį pasaulinį socialiai atsakingų įmonių tinklą.
Tačiau Lietuva iš tiesų gali tikėtis įveikti net tokias sunkiai sprendžiamas problemas kaip socialinė atskirtis ar masinė emigracija tik tuomet, jei kalbos apie socialinę atsakomybę bus ne viešųjų ryšių ir savireklamos priemonė, o persmelks visos visuomenės sąmonę.
Visa tai reiškia daugiau nei įstatymų laikymąsi, nors dar dažna verslo bendrovė reklamuojasi, kad yra socialiai atsakinga, nes neužsiima šešėline veikla – nemoka darbuotojams algų vokeliuose, nepažeidžia kitų teisės normų.
Be abejo, būtina socialiai atsakingo verslo prielaida – griežtai laikytis įstatymų. Bet pagrindinis principas turėtų būti apskritai nedaryti nieko, kas gali būti nenaudinga visuomenei.
Negana to, socialinė atsakomybė neatsiejama nuo aktyvios pilietinės laikysenos. Taigi verslininkas turėtų ne tik, pavyzdžiui, pats nesiekti naudos neskaidriais būdais, bet ir kovoti, kad kiti to nedarytų.
Socialiai atsakingas verslas privalo rūpintis ir aplinkosauga, savo darbuotojų gerove, visos visuomenės interesais.
Gali atrodyti, kad tai mažai ką bendra su realybe turintis idealizmas, nes užsiimančių verslu žmonių natūralus tikslas – pirmiausia siekti pelno.
Kita vertus, socialinė atsakomybė naudinga pačiam verslui, tik nauda gal ne iš karto regima.
Žinoma, įmonėms tenka papildomai investuoti rūpinantis savo darbuotojų socialine gerove, aplinkosauga.
Bet pasauliniai tyrimai rodo, kad tai vienos geriausiai atsiperkančių investicijų. Vienais duomenimis, grąža siekia 45 proc., kitais – nauda gali net trigubai viršyti išlaidas.
Mat išauga darbuotojų lojalumas darbdaviui, stiprėja jų paskatos kelti savo profesinį lygį, kuriama kūrybinga darbo atmosfera. Visa tai didina veiklos našumą. O rūpinimasis aplinkosauga skatina naujų efektyvesnių technologijų diegimą.
Socialinės atsakomybės plėtra keičia pačią visuomenę. Ji tampa darnesnė, konkurencingesnė, greičiau kyla jos gerovė, o tai, be abejonės, duoda ekonominės naudos ir verslui.
Vis dėlto šiai naudai suvokti reikia platesnio akiračio, ji nėra tokia greita ir visiems akivaizdi kaip, tarkime, galimybė pasipelnyti iš monopolininko padėties ar kartais net neskaidriais metodais laimėto didelio valstybinio užsakymo.
Demokratinio pasaulio praktika rodo, kad socialiai atsakingo elgesio pavyzdį pirmiausia privalo rodyti politikai ir valstybinės įstaigos. Jei atsakomybės nejaučia valdžia, nėra ko tikėtis, kad kitaip elgsis verslas ir visa visuomenė.
Tuo metu politikai kone kasdien demonstruoja, kad partiniai ir asmeniniai interesai jiems rūpi daug labiau negu visuomenės nauda. Vienais atvejais vaikantis aukštesnių reitingų pučiamas vėjas į populizmo malūną, kitais – pataikaujama įvairioms lobistinėms grupėms.
Tai gerai iliustruoja kad ir nuolat stringantys energetikos projektai, kurie kuriami ir griaunami atsižvelgiant į besikeičiančias valdžios nuotaikas.
Regis, ir visokių interesų grupės nepraleidžia progos pažvejoti drumzlinuose energetinės politikos vandenyse.
Socialiai atsakingos visuomenės kūrimas prasideda nuo apačios – žmogaus, šeimos, mokyklos, vietos bendruomenių. Bet kol kas tai sunku įsivaizduoti kaip normą, nes Lietuvoje nemažai šeimų net neturi elementarių socialinės atsakomybės įgūdžių auginant vaikus.
Ką tokiais atvejais kalbėti apie socialiai atsakingos asmenybės ugdymą?
Padėti išsiveržti iš užburto socialinio neatsakingumo rato, kai asocialios šeimos savo gyvenimo būdą kaip estafetę perduoda vaikams, gali tik itin aktyvios vietos bendruomenės, savanorystės veikla.
Tiesa, įvairi savanorystė pamažu plinta ir Lietuvoje, ypač tarp jaunimo.
Tai teikia vilties, kad keičiantis kartoms socialiai atsakingas elgesys kada nors bus ne apdovanojimo verta išimtis, o taps kasdiene gyvenimo norma.
