Kovo 23 dieną B. Berezovskis rastas negyvas savo name Londone ir mirties priežastis, pasak policijos, gali būti pakorimas arba pasikorimas. Išsamesnis tyrimas užtruks kelias savaites. Neatmetama, nors ir nepatvirtinta, savižudybės versija.
Netenka abejoti, kad nepriklausomai nuo tyrimo išvadų, aplink šią mirtį suksis sąmokslo teorijos ir ilgi paaiškinimai. Šiemet sueis 50 metų, kai Dalase buvo nužudytas JAV prezidentas Johnas Kennedy, bet ligi šiol yra daugybė žmonių, kurie tiki, kad viskas buvo ne taip, kaip pranešama oficialiai.
Žinoma, jei B. Berezovskis buvo nužudytas, nužudymo būdas palyginti keistas. Ypač turint galvoje, kad šiais laikais žmogaus gyvybę nutraukti, rodos, yra daugybė paprastesnių būdų – štai jau nuo 2010 metų ne mažiau nei keturi Irano mokslininkai, dirbantys prie branduolinių projektų, vis susiduria su sprogimais, baigiančiais jų karjerą. Buvę Rusijos žvalgybininkai užsienyje irgi kartais krenta nuo netikėto širdies smūgio (žinoma, ne kiekvienas širdies smūgis yra sumanytas priešų).
Tačiau makabriška ir keista priešo mirtis Londone, su dramos prieskoniu, nebūtų išskirtinis atvejis. Pakanka prisiminti 1978 m. užnuodytu skėčiu ant Vaterlo tilto Anglijos sostinėje nužudytą Bulgarų disidentą Georgijų Markovą, arba Aleksandrą Litvinenką, buvusį rusų žvalgybininką, mirusį nuo radioaktyviojo polonio 2006 metais. Azijietiškam pradui būdingas mirties ritualas su simbolika. Nicolae Ceausescu, Rumunijos diktatorius, ir jo žmona buvo sušaudyti Kalėdų dieną. Galbūt atsitiktinai, tačiau egzekucijos data pabrėžė sprendimo negailestingumą.
B. Berezovskio atveju, nepriklausomai nuo to, ar prie jo mirties prisidėjo Kremlius, pabrėžtas nieko neatleidžiantis ir nieko nepamirštantis Vladimiro Putino ir jo aplinkos būdas. Senieji nuopelnai Maskvoje reiškia tik tiek, kiek juos įtvirtina kasdien patvirtinamas lojalumas.
Matematikas B. Berezovskis praturtėjo Sovietų Sąjungos žlugimo metais, protingai išnaudojęs griūvančios planinės ekonomikos nuolaužas ir pirmas pamatęs neįtikėtinas galimybes: pertvarkos chaose tarp šiukšlių buvo daug gero, tik reikėjo tai pastebėti.
Kai kurie triukai buvo elementarūs – tačiau jie paprastiems stebėtojams aiškūs tik tada, kai kas nors juos parodo. Jam tuos triukus reikėjo sugalvoti. Automobilių perpardavimas, pasiimant pinigus iš pirkėjų iš karto ir atidedant mokėjimą tiekėjams ir pasipelnant iš sparčios infliacijos, buvo vienas tokių būdų. B. Berezovskis jų turėjo daugybę.
Tačiau jis buvo žaidėjas, o ne vien pinigų uždirbinėtojas – pinigai jam buvo tik įrankis sportinėje kovoje dėl valdžios ir įtakos. Iš nepopuliarumo gelmių ištraukto Boriso Jelcino perrinkimas 1996 metais oligarchams, kurių priešakyje buvo būtent B. Berezovskis, kainavo, įvairiais vertinimais, nuo 200 iki 300 mln. dolerių.
B. Berezovskis, kaip šachmatininkas, toliau žongliravo įtaka ir palaikė taip pat ir V. Putiną, atėjusį į valdžią 2000 metais, tačiau matematikas nesuvokė savo įtakos ribų. Jis pradėjo V. Putiną kritikuoti ir bandė su juo galynėtis.
Čia ir buvo didžioji B. Berezovskio klaida, kurią pakartojo ir Michailas Chodorkovskis, kitas anksčiau pasakiškai turtingas oligarchas ir naftos bendrovės „Yukos“ savininkas, leidžiantis dienas už grotų nuo 2003 metų.
Ir B. Berezovskis, ir V. Chodorkovskis bandė žaisti su V. Putinu pagal vakarietiškas galios balanso ir nuolaidų taisykles (tai puikiai veikė B. Jelcino laikais), tačiau Kremliaus aplinkoje tvarka jau buvo kita. Kalėjimo kameroje vyriausias yra tik vienas ir jo valdžią galima kvestionuoti tik tada, jei sugebi jį visiškai nugalėti ir užimti jo vietą. Dalybų nebūna.
B. Berezovskiui pasisekė labiau nei V. Chodorkovskiui: jis spėjo išvykti iš Rusijos ir saugiai įsikurti Anglijoje. Negalėdamas susitaikyti su įtakos praradimu, jis bandė žaisti per atstumą, tai remdamas V. Putino režimo priešininkus, tai atvirai kviesdamas jėga nuversti valdžią Kremliuje.
Ir nors realios žalos Maskvos valdantiesiems jis nepadarė, V. Putinui jis buvo tam tikras nemalonumas, kaip ir Anglijoje politinį prieglobstį gavę čečėnai. Turbūt vienintelis B. Berezovskio teigiamas poveikis tremtyje Londone buvo palyginti komiškai pasauliui demonstruotas Rusijos valdžios nesupratimas apie tai, kaip veikia teismai laisvame pasaulyje.
V. Putinas, nors ir pasaulio šiek tiek matęs buvęs žvalgybininkas, kategoriškai nesuprato, kaip taip gali būti, kad jo bičiulis Didžiosios Britanijos premjeras Tony Blair'as negali pakelti telefono ragelio ir liepti teisėjui atimti iš B. Berezovskio politinio prieglobsčio apsaugą, ir tada nurodyti jį išsiųsti į Maskvą.
Galimas dalykas, jei T. Blair'as būtų galėjęs taip padaryti, jis būtų seniai paaukojęs B. Berezovskį dėl geresnių santykių su Rusija, tačiau tai nebuvo jo galioje. Už tai Londonas gavo retą prizą: Rusijos neapykantą, sumišusią su gilia pagarba, kurią rusai rodo tik labiausiai užsispyrusiems ir nenuolaidiems priešininkams.
B. Berezovskis ne itin siekė susitaikyti su V. Putinu (išskyrus tik esą buvusį kreipimąsi dėl leidimo sugrįžti į Rusiją, kuris gali būti ir išgalvotas), bet V. Putinas jam vargu ar būtų atleidęs bet kuriuo atveju: kaip ir V. Chodorkovskis, bet kuris aršus režimo oponentas turėjo išgerti savo bausmės taurę aiškiai, viešai ir pakankamai ilgai – kad visi kiti matytų pavyzdį: „ir jums taip bus“.
B. Berezovskį vargu ar kas prisimins kaip gėrį nešančią asmenybę, nors dažnai gyvenime jis padėdavo geresniems žmonėms arba bent jau mažiausiam blogiui. Tačiau jo gyvenimo pabaiga aiškiai parodo, kad Rusijoje naujosios žaidimo taisyklės yra nustatytos visiškai aiškiai, bus įgyvendinamos be išimčių. Ir vargu ar greitai bus pakeistos.
