Per B. Berezovskio gimtadienį kartodavosi tas pats epizodas.
Tostas už jubiliatą, susidaužiama taurėmis, jubiliato taurės kraštas atskyla, bet vynas neišsilieja.
Pirmasis Lietuvos krašto apsaugos ministras, o dabar prieštaringai vertinamas politinis konsultantas A. Butkevičius prisimena, kad B. Berezovskis tai vertindavo kaip savo sėkmės ženklą. Atskilęs taurės kraštas per gimtadienio tostą tarsi patvirtindavo, kad jo pergalės dar nesibaigė.
– Kas jus siejo su B. Berezovskiu? – „Lietuvos rytas” paklausė A. Butkevičiaus.
– Pastaruosius dešimt metų B. Berezovskis buvo mano klientas. Mes nebuvome draugai, nes labai daug ginčijomės, kartais net pešėmės.
Negalėčiau teigti, kad buvau B. Berezovskio idėjų įgyvendintojas ar nešėjas.
Jam reikėjo žmogaus, kuris analizuotų politinę situaciją vienoje ar kitoje šalyje.
– Ar tikite, kad B. Berezovskis nusižudė?
– Manau, kad jei B. Berezovskis būtų žudęsis, tai būtų padaręs labai demonstratyviai.
Tokia asmenybė, kurią aš pažinojau, savižudybę būtų pavertusi spektakliu.
– Ar svarstote, kas prieš savaitę nutiko B. Berezovskio namuose Londone?
– Girdžiu tik gandus. Man nepatinka britų policija, apie B. erezovskio mirtį kalbanti puse lūpų. Šiaip ar taip, valstybė, suteikusi žmogui prieglobstį, turi prisiimti ir atsakomybę už jo likimą.
Jokia paslaptis, kad B.Berezovskis bendradarbiavo su britų specialiosiomis tarnybomis.
Todėl jau trečia mirtis – prieš tai buvo nužudytas Aleksandras Litvinenka ir mįslingai mirė Gruzijos verslininkas Badris Patarkacišvilis – man atrodo kaip nepakankamas specialiųjų tarnybų dėmesys jais pasitikėjusiais žmonėmis.
– Kaip susipažinote su B. Berezovskiu?
– 1995–1996 metais buvau tarp tų, kurie aktyviai prisidėjo prie Rusijos prezidento Boriso Jelcino rinkimų kampanijos.
Supažindinau B. Jelcino kolegas su lietuvių patirtimi 1989 metais rengiant ryškią antikomunistinę kampaniją.
Jei pamenate, tais metais buvo vežami tremtinių palaikai iš Sibiro ir perlaidojami Lietuvoje.
Tuometį B. Berezovskį pavadinčiau kampanijos derybininku. Jis buvo nepralenkiamas, kai reikėdavo surasti argumentų, kaip pritraukti svarbius asmenis.
Man tas žmogus buvo labai įdomus. Ganėtinai nedrąsus verslininkas, skatinamas savo sėkmės, mano akyse pradėjo keistis – tapo vis ryškesnis, kol galų gale virto iškiliausiu tų rinkimų veikėju.
– Kam B.Berezovskiui to reikėjo, juk rinkimai jam greičiausiai labai brangiai kainavo?
– Manau, kad nulėmė prigimtis. 1993–1995 metai – tai laikas, kai iniciatyvus žmogus galėjo padaryti labai daug.
Kartą pasireiškusi iniciatyva žmogų užprogramuodavo veikti visose srityse. Ir niekur kitur nebuvo tiek galimybių veikti, kiek politikoje.
Be to, politika ir verslas tuo metu buvo visiškai neatsiejami dalykai. Politika sudarė galimybes verslui.
Daugelis jį šiandien mėgina vadinti avantiūristu. Bet taip kalba tik tie, kurie niekada nebandė savo jėgomis pakeisti susiklosčiusios situacijos.
Žinoma, B. Berezovskis buvo avantiūristas.
Bet tuomet tik avantiūristai ir buvo reikalingi. O jis buvo to laiko žmogus – įtikėjo savo misija pakeisti pasaulį.
– Ar jūs mokėte B. Berezovskį, kaip rengti sėkmingus rinkimus?
– Mes visi mokėmės iš situacijos ir tai darėme kasdien. Tuo metu niekas nežinojo teisingų atsakymų.
Situacija buvo tokia neįprasta, kad net rimčiausi JAV politikos technologai, su kuriais tuomet konsultuodavausi, taip pat nežinojo jokių receptų. Nuolat reikėjo ieškoti išskirtinio, tik tam atvejui tinkamo sprendimo.
B. Berezovskis tuo metu buvo labai kūrybingas žmogus.
– Ko išmokote iš jo?
– Kartą jis pasakė teiginį, pagal kurį iki šiol planuoju savo veiklą.
„Geras planas tuo pat metu turi spręsti ne mažiau kaip keturis uždavinius”, – tai buvo matematiko, sistemų analitiko požiūris į politinę veiklą.
Man tai labai patiko.
Supratau, kad reikia geriau suvokti, ką darai.
Savo veiksmus reikia suplanuoti taip, kad tavo oponentas nežinotų, ko sieki. Be to, tai taupo energiją.
Beje, teoriniais klausimais su B. Berezovskiu diskutuodavome nuolat.
– Ar B.Berezovskis buvo išsilavinęs žmogus?
– Tai buvo žmogus, kuris nuolat tobulėjo.
Kai susipažinau su B. Berezovskiu, jis buvo matematikas, apsigynęs disertaciją apie sprendimų priėmimo valdymą, bet mes nė vienas tuo metu neturėjome rimto politinio pasirengimo.
Bet B. Berezovskis daug skaitė. Kaip ir daugelis tuo metu, puikiai gaudė ore sklandančias idėjas.
Nors jo verslui reikėjo labai daug dėmesio ir laiko, ambicija, kuri jį vedė į priekį, reikalavo ir gerai išmanyti politinius mokslus.
– Kaip galėjo toks atsargus ir viską numatantis žmogus atsidurti emigracijoje?
– B. Berezovskis užsižaidė. Jis pradėjo laikyti save politiku, nors toks nebuvo.
Už jo nestovėjo jokia politinė jėga – tik pinigai, kurių jis buvo sukaupęs. Tačiau pinigai ne visada atstoja politinį užnugarį.
Tai buvo labai azartiškas žmogus: ir politikoje, ir versle. Jam viskas buvo lošimas.
Kelis kartus mačiau, kaip kazino jis pralošinėjo milžiniškas sumas, tačiau nesitraukdavo ir lošdavo tol, kol sėkmė sugrįždavo.
Tą patį jis bandė daryti politikoje. Bet čia buvo eikvojami kiti resursai – žmogaus energija. Skirtingai nei pinigų, jos pritrūko...
– Kokiu tikslu B. Berezovskis jus pasamdė 2003 metais?
– Jam reikėjo žmogaus, kuris planuotų rinkimus ir analizuotų tų šalių politinę situaciją.
– Kokių šalių rinkimai buvo planuojami?
– Pavyzdžiui, Gruzijos, Kirgizijos, Ukrainos.
– Už visų tų įvykių stovėjo B. Berezovskis?
– Ne jis vienas. Bet B. Berezovskio ir B. Patarkacišvilio finansinė grupė veikė nemažai.
Mano tiesioginis klientas buvo B. Patarkacišvilis. Jis buvo B. Berezovskio partneris.
– Ar B. Berezovskį kas nors siejo su Lietuva?
– Jis minėjo, kad jaunystėje porą kartų lankėsi Lietuvoje.
– Kaip B. Berezovskis jautėsi Londone? Ar ten jis dar kartą pasikeitė?
– Jis pasirinko naują vaidmenį ir tapo šių laikų Aleksandru Gercenu (Rusijos publicistas, filosofas, revoliucionierius. – Red.).
Iš pradžių man atrodė, kad kalbos apie demokratiją, kova už demokratiją Rusijoje yra tiesiog patogi forma būti opozicijoje.
Tik daugiau pabendravęs supratau, kad B. Berezovskis neblefavo.
Jis tai suvokė kaip savo misiją ir labai daug paaukojo jai įgyvendinti.
Dažnai man tai buvo panašiau į apsėdimą negu į politinę opoziciją.
Esu gana ciniškas ir jam aiškindavau, kad to, ko jis siekia, faktiškai niekam nereikia, netgi jam pačiam.
Ir tos lėšos, kurias jis skyrė savo misijai, labiau priminė apsėdimą nei planingą politinį veikimą.
– Ar jis jautėsi laimingas pasirinkęs A. Gerceno vaidmenį?
– Man atrodo, kad jo meilė Rusijai buvo labai demonstratyvi ir jis dažnai pats įsikalbėdavo nostalgiją.
Jį labiau žlugdė tai, kad britiška aplinka neleido jam pademonstruoti savo unikalių sugebėjimų.
– Kokių sugebėjimų?
– Susitarti po stalu, staigiai pakeisti padėtį.
– Kaip jį priėmė anglai, Londonas?
– Manau, kad gana sudėtingai. Jam teko pratinti anglus prie supratimo, kad egzistuoja ir kitoks pasaulis.
Turėdamas tiek pinigų B. Berezovskis galėjo gyventi nieko neveikdamas.
– O kiek jis turėjo pinigų?
– „Forbes” yra rašęs, kad 30 milijardų dolerių. Reikėjo būti velniškai linksmam vyrukui, kad sugebėtum tiek išleisti.
– Ar bendraujant su B. Berezovskiu buvo justi, kad jis labai turtingas?
– Jo intelektas padėjo jam išvengti naujojo ruso įvaizdžio. Jis nedemonstravo turtų.
Net jo kostiumai buvo kokybiški, tačiau be primityvaus artistiškumo.
– Minėjote, kad dažnai nesutikdavote su B. Berezovskio nuomone. Ar nepavojinga aštriai diskutuoti su tokiu galingu žmogumi?
– Tai buvo vienintelis būdas bendrauti. Jis, matematikas ir sistemų analitikas, priimdavo kito nuomonę, jei ji būdavo logiška ir kompetentinga.
– Ar po B. Berezovskio mirties Rusijoje kas nors keisis?
– Rusijoje B. Berezovskis buvo stipriai demonizuotas. Ant jo buvo galima sukarti didžiausias nuodėmes.
Dabar teks sukurti naują atpirkimo ožį.
Nemanau, kad tai iš esmės keistų padėtį Rusijoje. Mano manymu, itin ryškia B.Berezovskio figūra jo politiniai priešai naudojosi kur kas labiau, nei jis iš tikrųjų darė kokią nors įtaką.
Kai kas B. Berezovskio mirties istorijoje norėtų įžvelgti Kremliaus ranką. Nė už ką tuo nepatikėsiu.
Gyvas būdamas B. Berezovskis buvo toks naudingas priešas, kad Kremlius turėjo jį tiesiog saugoti.
