Bankai, draudimo kompanijos, pensijų fondai savo naudai prisigalvos ir įdomesnių dalykų. Pasaulis yra ne tik žavus, bet ir žiaurus. Valstybei ir jos galingiesiems mažas žmogus ne itin rūpi. Todėl apsišarvuokime kantrybe ir mokykimės kliautis tik savimi.
Tai sakau ir iš kitokios patirties. Kartą į mano namus laužėsi aiškiai girtas agresyvus pilietis. Daužėsi tarsi į nuosavas duris, panašu, kad manydamas, jog yra neįleidžiamas žmonos. Buvau viena, jaučiausi klaikiai. Galėjau tik įsivaizduoti, ką patiria jo tikroji šeima.
Gyvenu keli šimtai metrų nuo savivaldybės, skambinu policijai. Ji prie mano durų jaunučio ir benzino stygiumi besiteisinančio įgaliotinio pavidalu atsirado po poros valandų. Neįsileidau ir jo. O ir kam jis man bereikalingas?
Va, jeigu būtų radęs išdaužytus namus, lavoną... Būtų galėjęs savo valdžiai pasiteisinti, ne veltui benziną eikvojęs. Juokas pro ašaras. Nežiūrint to, esu labai dėkinga tam jaunam įgaliotiniui. Bent jau pasitikrino.
Sakysite, nereikšmingos smulkmenos, detalės, provincijos sindromas. Tačiau daugybė žmonių jaučiasi nebemokantys gyventi ne tik savo kaime, mieste, bet ir savo Lietuvoje. Nes nebėra garantuoti, kad juos apgins policija, kad tiek valstybinės įstaigos, tiek privačios bendrovės, firmos, atstovybės laikysis ne tik smulkiomis raidelėmis surašytų oficialių standartinių, dažniausiai labai vienpusiškų sutarčių, sutartėlių, bet ir elementarių etikos ir per amžius išsikristalizavusių civilizuotų žmonių bendravimo normų.
Už jų nesilaikymą niekas neatsako, nieko už tai nenuteisi. Lygiai, kaip nieko nepakeisi, nes nenuteisi Prezidentūros, Seimo, savivaldybės, seniūnijos už aroganciją, abejingumą, atsainumą, vilkinimą, biurokratizmą.
Išsvajotoji laisvė ir demokratija turi ne tik privalumų. Gali kalbėti, rašyti, sakyti ką nori, kaip nori, guostis pačioms aukščiausioms instancijoms, rodytis per televizijas, pirkti skelbimų plotus laikraščiuose, tačiau nėra jokios garantijos, kad bus apgintos net elementariausios tavo žmogiškos teisės.
Tarkim, tuomet, kai nesi „profesionalus banko klientas“. Arba esi profesionalus meno kūrėjas, bet negali gauti išankstinės pensijos. Arba – emigrantas, negalintis turėti dvigubos pilietybės. Gal – žemės savininkas, neturintis teisės parduoti jos užsieniečiui, nors joks lietuvis jau kelinti metai jos iš to žmogaus neperka.
Puikiai suprantu, kad tai diskutuotinos temos. Tačiau, kad ir ką sakytumėt, neabejoju, jog sutiksite: patriotu būti kur kas lengviau ir mieliau, kai tavo gyvenimą iš patriotizmo pozicijos įvertina tavo gimtoji šalis, tavo valstybė ir tavo vietinė valdžia.
