Negana to, kad sostinės valdžia niekaip neįstengia nugriauti miesto veidą darkančių metalinių kioskų pakeliui iš oro uosto į centrą, dar paaiškėjo viena problema – baisuokliu virtęs fontanas prie Seimo rūmų.
Lietuvos valdininkai tol stumdė popierius aiškindamiesi, kas yra šio fontano šeimininkai, kol tapo akivaizdu, kad jo nespės sutvarkyti iki garbingų svečių antplūdžio.
Aišku, niekas nesitiki, kad pirmininkaudama ES per pusmetį Lietuva išspręs dykumėjimo ar kitas pasaulio bėdas. Bet dabar jau vis mažiau tikima, kad užteks laiko ir pinigų tam nelemtajam fontanui.
Todėl valdžios viršūnėse kilo sovietmečiu dvelkianti idėja – sostinės širdyje žiojinčią žaizdą pridengti gyvomis ar butaforinėmis gėlėmis. Tiesa, dar nenuspręsta, ar ir palei Nerį besidriekiančios pievos nereikėtų padažyti – kad būtų žalesnė.
Beje, sutvarkyti tą fontaną valdžia turėjo ir kur kas rimtesnių priežasčių nei pirmininkavimas ES. Ją prieš trejus metus prie sienos buvo prirėmęs turtingiausias Seimo narys V. Valkiūnas.
Milijonierius sutiko grįžti pas valdančiuosius liberalcentristus tik gavęs pažadą, kad bus pasirūpinta ne tik postu jam, bet ir fontanu, nukentėjusiu per riaušes sausio 16-ąją.
Parsivilioję V. Valkiūną liberalcentristai nuo subyrėjimo tuomet išgelbėjo ne tik frakciją, bet ir visą valdančiąją koaliciją. Bet turtuolis postą matė kaip savo ausis – kaip ir fontano rekonstrukciją.
Tad Nepriklausomybės aikštėje styrantys fontano griaučiai tapo savotišku paminklu ne tik į Seimą neprasibrovusiam V.Valkiūnui, bet ir užkulisiniams politikų sandėriams. Gal vien dėl to nereikėtų jo slėpti nuo garbingų svečių?
