Vieną naktį jį kažkas ištempė iš lovos, įgrūdo į automobilio bagažinę, nugabeno į mišką, iki kaklo užkasė smėlyje, o paviršiuje likusią kūno ataugą gerai ataudė irklu. Nuo tada nelaimėlio skruostai šviečia iš toli.
Pasirodo, jis buvo įskundęs du brolius, kuriuos visi vadino Šaunuoliais. Tačiau iki šiol manau, kad Stukačiaus, kurį pasikeitus laikams ir papročiams visi ėmė vadinti Stuksentoju, žandų raudonyje liko ir šiek tiek gėdos rausvumo. Juk fizinės žaizdos paprastai sugyja, ar ne?
Šią vengti stuksenimo mane išmokiusią istoriją atsiminiau, kai sužinojau apie intriguojamus Kultūros paveldo komisijos narių rinkimus.
Vieną kandidačių – paveldosaugininkę J. Markevičienę – Kultūros ministerija apkaltino stuksenimu. Ši moteris esą nusiuntė skundą UNESCO Pasaulio paveldo centrui, kuriame neteisingai apšaukė Kultūros ministeriją nuslėpus informaciją apie sostinėje, buvusios „Skaiteks” gamyklos teritorijoje, planuojamą vykdyti statybos projektą „Architektūros parkas”.
Nors J. Markevičienė tai bandė neigti, vis tiek buvo apkaltinta Lietuvos įvaizdžio menkinimu. Kultūros ministerijos keršto planas suveikė.
Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nariai, prieš balsavimą gavę nepasirašytą pažymą apie J. Markevičienę, buvo paprašyti įvertinti jos žmogiškąsias savybes. Kandidatės polinkis stuksenti komitetui neįtiko – ji į Kultūros paveldo komisiją nebuvo išrinkta.
Kultūros ministerijos atstovai, atrodo, nugalėjo. Šaunuoliai! Tiesa, dar nepapasakojau, kad mano gimtojo miestelio broliai savo dienas baigė kalėjime. Matyt, Stuksentojas ir vėl pasistengė. Tik tąsyk kreipėsi į aukštesnę instanciją.
