Tačiau ir idėjų apraizgytoje politinėje ES valstybių sistemoje, kur dar negirdėtu būdu bandoma derinti laisvosios rinkos ir socialinio rūpesčio principus, socialdemokratams ir liberalams savo kelią rasti yra lengviau negu į tradicines vertybes orientuotiems konservatoriams.
Priežasčių tam daug, bet mums iš konservatyvių nuostatų viena svarbiausių yra požiūris į permainas. Kaip teigia vienas konservatizmo klasikų R. Kirkas, „konservatorių šaknys yra praeityje ir jie siekia pastovumo, o liberalai gėrisi ateities vizijomis ir yra kovotojai už permainas”.
Ar įmanomas ramus savo krašto istoriją studijuojančio ir praeities išmintį kaupiančio politiko nusistatymas stojant ir įstojus į euroatlantines struktūras, kur naujoms jos narėms esminis žodis yra reforma? „Ką jūs ketinate konservuoti?” – pašaipiai buvo klausiama kuriantis Lietuvos konservatoriams.
Kai atkurta valstybė ėmėsi totalinės reformos, neretai sutrikdavo ir patys konservatorių partijos iniciatoriai. Juk visuomenė, o ypač nauja į visuomeninį gyvenimą ateinanti nauja karta, negali pakęsti naftalinu dvelkiančios praeities. Tos dvejonės nepaliko ir įsteigus partiją.
Todėl, sėsdama į ES traukinį, dabartinė TS-LKD vadovybė atsisakė partijos pavadinime kūrimosi pradžioje buvusio dviprasmiško mūsų politinėje kultūroje ir sąmonėje konservatoriaus termino, nors dėl viso pikto ir paliko Teisingumo ministerijos popieriuose.
Be to, pasikvietė liberalus ir užsiėmė energetiniais bei informacinių technologijų projektais, kalbas apie vertybes palikdami tiktai V. Landsbergio vadovaujamam politiniam komitetui ir sekmadieniais dar į bažnyčią nueinantiems partijos nariams.
Visi, sėdę į reformų traukinį, tapo panašių pažiūrų. Nuo įstojimo į ES Lietuvos ateitis jau siejama tik su modernumu, technine pažanga, inovacijomis, socialiniu teisingumu, naujais žmonių tarpusavio santykiais, lankstumu, sugebėjimu prisitaikyti prie staiga pakitusių aplinkybių.
Rašydamos rinkimų programas, partijos jau nebekvaršina galvos, ko siekti, bet rūpinasi paaiškinti, kaip pasiekti tai, kas jau seniai suformuluota Briuselyje.
Jeigu pagal dabartines politikų kalbas pabandytume įsivaizduoti Lietuvos ateitį, pamatytume, jog tai kelių didelių miestų ir logistikos centrų su tranzitinių kelių tinklu užklota teritorija su menkstančia natūralia gamta.
O kokią savimonę, kokį ryšį su savo tautos praeitimi, istorija, tradicijomis, kalba, morale turėdami ten žmonės gyvens? Apie tai vengiama ne tik kalbėti, bet ir mąstyti.
Tai ir yra pagrindinė tema, dėl kurios tikslinga ir prasminga turėti konservatyvių pažiūrų partiją kaip atsvarą išskirtinai reformistinėms.
Kuriant Tėvynės sąjungą norėta, kad neišvengiamų pozityvių europietiškų reformų fone atsirastų politinė jėga inkaras, judanti į priekį su sunkia baltiškos kultūros, šlovingos LDK istorijos, tradicijų ir nacionalinės savimonės našta.
Tai ne priešprieša modernizmui, bet būtina sudedamoji tautiškumo išlikimo dalis.
Šiuo metu lietuviškas tautiškumas išgyvena bene didžiausią savo istorijoje krizę. Jo vietą užėmė nacionaliniais simboliais spekuliuojantys pseudopatriotai ir ksenofobai.
Tautiškumas yra sąmoningo žmonių apsisprendimo sukuriamas ir žmonių sunaikinamas. Tai tam tikra pasaulėžiūros matrica, kuri apima ir gilioje senovėje užsimezgusį pasaulio matymą, ir kartų kauptą išmintį, ir per valstybės istoriją sklindančią tautinę savimonę.
Tokia tautiškumo samprata neturi nieko bendro su šiuolaikinėmis iškreiptomis nacionalizmo formomis. Jeigu atidžiau patyrinėtume LDK laikotarpiu atsiradusį unikalų ano meto pasaulyje tolerancijos fenomeną, tinkamai pateiktas mokyklose jis būtų kur kas įtaigesnis ir efektyvesnis nei niekuo nepagrįstas kvietimas – gyvenkime draugiškai.
Visos savo istorija besididžiuojančios šalys rūpinasi nacionaliniais simboliais, kuriais yra ir iškilūs asmenys. Lietuva iki šiol tarsi gėdydamasi, vos ne paslapčia, domisi Vytauto Didžiojo palaikais, kai jau seniai reikėjo skirti reikiamų lėšų ne tik tyrimams, bet ir didžiulėms pagerbimo iškilmėms suruošti.
Tai tiesioginė valdžioje buvusių konservatorių pareiga, bet jie tam iki šiol abejingi. Pagaliau tai ir prezidentės rūpestis, jei ji nori būti tautos vienytoja, o ne fotografuotis lėktuve kaip vargšė.
Neugdomas tautiškumas išnyksta. Bet naivu tikėtis, kad tokiu ugdymu užsiims visi. Reikia politinės valios ir jėgos, kuri tuos klausimus keltų, įtrauktų į savo programas ir siektų realizuoti.
To ir buvo tikimasi iš TS-LKD. Daugiausia tam ji ir reikalinga, nes jokia kita politinė organizacija nepajėgi, o dažniausiai ir nenori užsiimti nacionalinės savimonės problemomis.
Galbūt to nebenori ir TS-LKD. Nuobodu kurti sudėtingas ir dažnai nedėkingas švietimo programas ar valyti užmaršties dulkes nuo istorijos. Važiuoti dirbti į Briuselį kur kas patraukliau.
Jei taip, tai reikia juos palikti ramybėje ir kurti naują, konservatorių termino nebijančią politinę organizaciją.
