Prisipažinsiu, kad vis dar negaliu savęs priskirti tai visuomenės daliai, kuri, pasak šįmet atlikto Lietuvos piliečių skaitymo įpročių tyrimo, knygų visiškai neskaito. Jai priklauso pusė šalies suaugusiųjų ir vos ketvirtadalis vaikų iki 10 metų amžiaus.
Pastaruosius skaityti verčia Gutenbergo epochos stereotipais besivadovaujantys tėvai ir mokykla, bet vos tik jų spaudimas išnyksta, vaikas šveičia šalin popieriuje sudžiūvusius senių žodžius ir skuba išmaniuoju telefonu dalintis autentiškais savo potyriais interneto socialinių tinklų džiunglėse. Ne tam mūsų valstybė šitiek investavo į šviesolaidžius ir skaitmeninės atskirties mažinimą, kad dabar viską mestumėm ir atsigręžtumėm į pelių nespėtą sugraužti popierių.
Valstybinių pastangų skatinti knygų skaitymą pasigenda pirmiausiai tie, kas gyvena iš knygų rašymo, leidybos ir prekybos - suinteresuotos grupės. Jeigu degtindariai su aludariais imtų skųstis, kad lietuviai vis rečiau prisilaka iki žemės graibymo ir, o siaube, gausėja visiškų abstinentų, o tabako pramonininkai apgailestautų, jog ne visi mokinukai suformuoja reguliaraus rūkymo už mokyklos kampo įpročius, niekam nekiltų abejonių, kad jiems rūpi tik nuosavas pelnas.
Be sentimentų pažvelgti į neišvengiamus skaitymo įpročių pokyčius mums trukdo ne tik suintersuotų grupių spaudimas, bet ir tai, kad popierinė knyga mūsų visuomenėje per XX amžių buvo taip sakralizuota. Kažkaip nejauku leidiniu, kurio tikrai niekada neskaitysiu, krosnį prakurti ar jį priduoti makulatūros supirkėjams.
Nuo darželio vaikams kalamos į galvas romantiškos istorijos apie XIX a. knygų kontrabandininkus, poezijos pavasariuose ir rudenyse susirinkę rašytojai liaupsina ir premijomis apdovanoja vienas kitą, visa šalis nustatinėta paminklais ir memorialiniais muziejais, skirtais seniai mirusiems žmonėms, kurių kūrybą prisiverčiame skaityti tik todėl, kad ji įraukta į mokyklines programas.
Tik nesakykite, kad šiame amžiuje bent kartą esate sutikęs gyvą trisdešimtmetį, kuris savo noru staiga sumanė perskaityti Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“ arba spindinčiomis akimis pasakojo, kaip susižavėjęs keturpėdžiu jambu. Nebent tai buvo ne Vaižgantas, o Užkalnis.
Pastarojo užsispyrimas neleisti savo knygų elektroniniu būdu man puikiausiai suprantamas, kol valstybė nepajėgia jo ir kitų autorių apsaugoti nuo neteisėtai kopijuojančių vagių. Knygų leidybos verslas į elektroninę leidybą nepersiorientuoja, nes mato, kad jų leidžiamas knygas daugiausiai skaito senoliai ir namų šeimininkės, nenusiteikę keisti savo skaitymo įpročių.
Tinklaraštininkas Rokiškis tokį verslą yra palyginęs su kasyklomis, eksploatuojančiomis senkančius išteklius. O kai išleidžiama popierinė knyga, leidėjams svarbiausia išparduoti jos tiražą ir ne itin norisi rizikuoti leidžiant dar ir elektroninę versiją. Kai dauguma knygų iškart bus leidžiama tik elektroniniu formatu, persiorientuos ir tie konservatyvieji skaitytojai, kaip kažkada visi įpratome elektroniniu būdu deklaruoti pajamas.
Daugelį amžių ranka perrašinėjamos knygos buvo pasakiškai brangios ir prieinamos tik nedaugeliui. Spausdinta knyga ir spauda sukūrė visuotinio raštingumo siekį ir demokratišką masinę literatūrą minkštais viršeliais bei blizgius žurnalus, kuriuos galima vartyti beveik nesinaudojant galvos smegenimis.
Išgyvename kitą virsmo epochą, kai realiuoju laiku milijonų žmonių internete kuriamas informacijos srautas sujungia tekstą, vaizdą ir garsą. Išmaniausi protai jums nepasakys, kur link tai nuves rytoj, bet niekam nekyla abejonių, jog pokyčiai spartėja sunkiai suvokiamu greičiu.
Popierinių knygų leidybai remti ir naujiems rajonų centrų bibliotekų pastatams dabar skiriamų milijonų tikrai pakaktų nupirkti visiems dar skaitantiems knygas senjorams po nebrangų planšetinį kompiuterį arba knygų skaityklę ir dar liktų pinigų išmokyti jais naudotis.
Prieš septynetą metų persikraustęs į renovuotą namą užmiestyje, laikinai sukroviau visas savo knygas į kartonines dėžes ir sukroviau sausoje palėpėje, tikėdamasis netrukus rasti vietą lentynoms, kuriose jos visos sutilptų. Paskui pastebėjau, kad jų visai nepasigendu. Tik niekaip nepavyksta įtikinti žmonos, kad nepirktų naujų.
