Taigi apie tą „Darom“ arba šiukšlių rinkimą. Mokykloje dalyvavau privalomose talkose, nes tai lėmė pažangumą, auklėtojos prielankumą ir visokias kitas mokyklines privilegijas. Paskui kelis sykius dalyvavau su bendradarbiais, nes įdomiausia dalis būdavo po talkos – toks geras geras stalas su naminiais pyragais, baltomis mišrainėmis. Sykį nuėjau ir su kaimynais. Bet tai buvo paskutinis talkininkavimas.
Niekada nenumetu šiukšlės ten, kur nevalia, ilgą laiką pakeldavau net kitų ne vietoj numestą popierių. Bet ilgai brendęs klausimas – kodėl turiu rinkti tai, ką prikiaulino ir toliau sėkmingai kiaulina kiti? – subrendo visu pajėgumu.
Inteligentai, visokiausio plauko visuomeniniai veikėjai, valstybininkai maunasi į pirštines, aunasi ne pačius geriausius batus, čiumpa maišus ir leidžiasi į šiukšlių medžioklę. Tikiu, jie niekada arba beveik niekada nešiukšlina. Tie, kurie meta nuorūką, talonėlį, popierių, rakandus bet kur ir bet kada – į talkas nevaikšto.
Nes jiems nuoširdžiai tas pats, nes jie šventai tiki, kad valytojų darbas toks ir yra – surinkti visa, ką jie numeta. Kitaip – už ką gi jiems mokamas atlyginimas? Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad panašūs dalykai vyksta ir už jūrų marių. Emigrantė iš Lietuvos, dirbusi viešojo tualeto valytoja, pasakojo, kad vyriškiai tiesiog smaginosi palikdami apdergtą tualetą ir žiūrėdami, kaip moteris valo jų paliktą gerą.
Todėl manau, kad privalomos talkos nieko neišmokys, o švaru bus lygiai vieną ar pusantros dienos. Nes švarūs plotai, neprišiukšlinta aplinka šiukšlintojams įspūdžio nedaro. Jei darytų, jie nešiukšlintų. Logiška.
Vadinasi, reikia daryti kitaip, negu darom per „Darom“. Reikia mokyti ir šviesti. Ir ne tiesmukai, o per aplinkui. Man pasisekė. Mano mokytojai, aplinkui buvę žmonės nesakė, kad šiukšlinti negerai. Jie sugebėjo parinkti labai paveikių pavyzdžių.
Viena mokytoja, matyt, neapsikentusi vaikėzo, bjauriai traukančio nosį, nesakė, kad tai yra negražu, nemandagu. Tai buvom girdėję daugybę kartų, bet niekas nesikeitė. Ji tik paaiškino, kas atsitinka, kai nosies turinys nuryjamas. Fe. Neatmenu, kaip kiti, bet nuo to laiko tiek mokykliniame krepšyje tuomet, tiek moteriškoje rankinėje vėliau – visuomet vietos atsiranda nosinaitei.
Panašiai nutiko ir su šiukšlinimu. Kažkas vietoj ir laiku pasakė, kad šiukšlinantis žmogus apie save pasako daugiau negu jo apranga, kalba, daiktai.
O kita mano mokytoja labai efektyviai, praktiškai iš kokių dviejų sykių, atėmė iš mano bendraklasių norą tyčiotis iš kitų. Ji tiesiog priėjo labai arti prie vieno tokio nevaldančio savo bjauraus liežuvio, pasilenkė prie ausies ir kai visa klasė nuščiuvo laukdama atomazgos, ištarė – „Sa, Brisiau, saviškiui kandi“.
Nes ji žinojo ne tik ką, bet ir kaip tai pasakyti. Tas mano klasiokas puikiai suvokė, kad mokytojai tai kartojant kelis sykius jis netruks būti pavadintas Brisiumi.
Taigi esu visai tikra, kad darydami „Darom“ šiukšlintojų nieko neišmokysim. Nors ne – išmokysim: šiukšlinkit, o pavasarį ateis talkininkai ir visa surinks ir išveš, ir dar veltui.
Nuo talkų, ir ne tik mane, atšaldo ir šunininkai. Kai iškilmingai deklaruojama, jog žalieji plotai gražu ir sveika, todėl reikia juos puoselėti, suima siutas ir neviltis. Pabandykit pereiti tokį plotą ir pamatysit, kiek šuniško gero parsinešit. Tik nereikia sriūbauti, kad nėra sąlygų. Prie tokių dėžučių, kur turėtų būti dedamas šuniškas gėris, vos vienas kitas žmogaus draugas teprieina.
Nes daug greičiau ir paprasčiau paleisti savo draugą į pievą, skverą, tiesiog už namo kampo ir laukti, kol pasituštins. Tada tiesiog nueiti į savo, matyt, švarų butą. Todėl ir sakau, kad į visuotines talkas rinkti šiukšlių neisiu. Kritiškai žiūriu ir į demokratiniu būdu priimtus sprendimus. Jų esmė – daugumos nuomonė primetama visiems. O kas pasakė, kad dauguma yra protinga ir išmintinga? Priešingai, protingųjų yra mažuma. Todėl gerbiu sprendimus, kurie priimti ne daugumos, o ekspertų, specialistų, tai yra tų, kurie yra protinga ir išmananti mažuma.
Pasižiūrėkit į Seimo narius, pasidomėkit jų veikla ir suprasit, kad daugumos sprendimai gali būti labai pavojingi. Kodėl turiu gerbti daugumos man primestus parlamentarus, kurių svarbiausiu darbu nuo pat kadencijos pradžios yra ne tarnauti piliečiams ir darbuotis vardan tos Lietuvos, o ieškoti uodegų išsukimo būdų; bėgti iš Lietuvos, bet begėdiškai imti algą sau ir savo padėjėjams iš nustekentų mokesčių mokėtojų? Kodėl turiu gerbti daugumą, kurios dėka gavom premjerą, kuris neapsisprendžia ne tik dėl savo vardo, bet ir dėl Lietuvai svarbių sprendimų – iš ryto vienaip, vakare – kitaip? Ir tai ne anekdotai.
Nepritariu visuotinėms talkoms, demokratijai, juodnugarių šlovinimui. Už tai ne sykį esu išvadinta „antruoju Užkalniu“. Kai pirmą kartą mane tuo apkaltino, pyktelėjau. Nes atrodo, kad tik Andriui Užkalniui komentatoriai suteikė teisę turėti savo nuomonę ir požiūrį – tokius specifinius, paplaukiui nepaglostomus, ne itin panašius į visus kitus. O supeikta dar kitą sykį, pagalvojau, kad užkalnis tapo bendriniu žodžiu, reiškiančiu neprisitaikėlišką poziciją. Tuomet – pagarba užkalnizmui. O kaltinimas man tapo komplimentu. Kažkas protingai pastebėjo, kad visas priklauso nuo požiūrio.
