Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis yra įsitikinęs, kad korepetitoriai reikalingi tik retais ir ypatingais atvejais, o naudojimąsi jų paslaugomis nuo jaunų dienų vadina iškreiptu mokymusi.
Panašios nuomonės laikosi ir Kauno šv. Mato gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Loreta Žilinskienė, kuri teigia, kad nuo mažens vaikams samdomi korepetitoriai įteisina tinginystę, todėl po mokyklos jaunimui kyla rūpesčių studijuojant universitete.
Papildomas mokymas – tik ypatingais atvejais
B. Burgis papildomą mokymą linkęs pateisinti, bet tik tada, kai ką nors reikia išmokti staiga.
„Esu už korepetitorių paslaugas, kuomet reikia smūginio mokymosi, ką nors pakeisti, pasivyti, pralenkti, pagerinti. Tada nėra pasaulyje jokios efektyvesnės sistemos, kaip žmogus-žmogus, vienas prieš vieną. Bet pabrėžiu, kad tai galima tik tais atvejais, kai, pavyzdžiui, staiga nori išmokti naują užsienio kalbą ir ja pasakyti tostą per kokias nors vestuves. Pats savarankiškai mokydamasis žmogus sugaištų daug laiko, geriausiai susirasti korepetitorių ir tą patį padaryti staigiai“, – dėstė jis.
Tačiau pašnekovas kategoriškai nusiteikęs prieš papildomą mokymą nuo jaunų dienų, nes tai rodo, kad žmogus pasiduoda pripažindamas, kad negali išmokti pats.
„Kai mokykloje mokiniai tik pasėdi, kažką paklauso, o po pietų, arba šeštadieniais, sekmadieniais eina pas korepetitorius, tai jau kažkokia nenormalybė“, – įsitikinęs pašnekovas.
Lituanistė Loreta Žilinskienė yra girdėjusi apie atvejus, kai tėvai savo atžaloms korepetitorius samdo jau penktoje klasėje.
Mokytoja pastebi, kad vaikas nuo mažų dienų eidamas pas korepetitorius praranda savarankiškumą: „Korepetitorius išmoko vaikus tinginiauti, nesimokyti. Jie pripranta, kad viskas bus padėta ant lėkštutės, kad kažkas su jais dirbs, o jie sėdi kaip lepšiai. Aš turiu aštuntoko pavyzdį, kuris papildomai mokosi lietuvių kalbos.
Jis per pamokas dairosi, kalbina draugus. Užtat eina pas papildomą mokytoją po tris kartus į savaitę, namų darbus atlieka be klaidų, vėliau kelia ranką, nes labai nori pasidalyti savo pasiekimais. Bet kai mes rašome darbus klasėje, rezultato nėra. Ir aš keliu klausimą: kam tada mokėti pinigus?“
Korepetitoriai – ne vienintelė išeitis
Kai vaikai į mokslą žiūri atmestinai, spragų vis daugėja. O noras įstoti į universitetą - labai stiprus. Korepetitoriai tokiems jaunuoliams tampa kone vieninteliu išsigelbėjimu.
Kauno šv. Mato gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja teigia, kad išeitį, tokiu atveju, siūlo ir pati mokykla, bet mokiniai nelinkę ja pasinaudoti.
„Ugdymo programose yra numatytos modulinės pamokos, už kurias mokytojui yra mokamas atlyginimas iš mokinio krepšelio. Jeigu mokiniai ateitų ir iš tikrųjų dirbtų, o ne pasakytų, kad turi eiti šokti ar dainuoti, tada būtų ir rezultatas“, – teigė pašnekovė.
KTU gimnazijos direktorius B. Burgis pritaria, kad norint išspręsti iškilusius sunkumus pats mokinys turi stengtis: „Dažniausiai tėvai sako, kad mokytojas nieko neišaiškina, bet yra žiniatinklis, vadovėliai. Mokinys gali apsiversti knygomis, sulįsti visas į kompiuterį, pripažinti, kad jis gali pats be kieno nors pagalbos“.
Jei įdėjus begales pastangų mokiniui vis tiek nepavyksta kažko suprasti, B. Burgis siūlo kreiptis pagalbos į klasės draugus, kurie, pasak jo, yra geriausi korepetitoriai.
„Mokinys savo klasės draugo nesidrovės klausti, net ir visai kvailų klausimų. Jeigu jam mokės, tai labai pigiai: tik obuoliais ar saldainiais. Vaikas supras draugo kalbą žymiai labiau negu suaugusiųjų, be to, galės su juo ir pasiginčyti“, – geriausio korepetitoriaus privalumus dėstė KTU gimnazijos direktorius.
Lituanistė L. Žilinskienė įsitikinusi, kad jeigu moksleivis rengiasi kiekvienai pamokai, klasėje vykdo mokytojo nurodymus, perskaito privalomą literatūrą - jis gali surinkti mažiausiai pusę maksimalaus lietuvių kalbos egzamino balo.
Šimtukų manija stipresnė už žinių poreikį
Nepaisant visų galimybių, kurias suteikia mokykla, dažnai moksleivis ar jo tėvai mieliau pasirenka korepetitorių paslaugas. Anot pašnekovų, tokio elgesio priežastys labai įvairios.
Lietuvių kalbos mokytojos teigimu, korepetitorių samdymas tapo savotiška mada. Moteris įsitikino ir savo asmenine patirtimi: „Kai mano dukra devintoje klasėje perėjo į vieną iš žinomų Kauno gimnazijų, grįžusi namo pasakė, kad jai reikia papildomo mokytojo. O paklausta kodėl, atsakė, kad visi jos klasės draugai eina pas korepetitorius, todėl reikia ir jai. Taigi, aš manau, kad tai jau yra mada“.
Taip pat L. Žilinskienė pastebi, kad daugeliui vertinimas tampa svarbesnis nei turimos žinios: „Visa Lietuva serga šimtukų manija ir kada kalbi su tėvais, jiems nelabai reikia žinių, dabar mes visi esame orientuoti į pažymį“.
Pasak B. Burgio, didelę korepetitorių paklausą lemia ir neigiamas tėvų požiūris į mokyklą. Tačiau pašnekovas nesupranta, kodėl tėvai nieko nedaro, kad situacija pasikeistų.
„Tėvai įsitikinę, kad mokykla nieko gero neišmoko, todėl investuoja į vaiką ir tiki, kad tada jis išmoks. Nesuprantu tokio požiūrio, kodėl tada tėvai neatakuoja mokytojų, mokyklos direktorių, švietimo vadovų, kad pakeistų mokytojus, kurie negali išmokyti, vietoj jų paimant tuos korepetitorius. Vienas politikas sakė, kad veršių tauta gimdo korepetitorius. Kaip kitaip? Mokyklos šitokį biudžeto kąsnį atsikanda, o tėvai sutinka, dar papildomai patys mokėti“, – tėvų pozicija piktinosi KTU gimnazijos direktorius.
Jo manymu, iniciatyvą naudotis korepetitorių paslaugomis rodo ir patys moksleiviai. Direktorius pastebi, kad vieni pas papildomus mokytojus lankosi bijodami blogų pažymių, antri tingi klasėje sutelkti dėmesį, aktyviai dirbti, todėl mokykloje žaidžia su draugais, o paskui eina pas korepetitorius.
Ar mokykla gali paruošti Kembridžui?
L. Žilinskienės teigimu, korepetitorius skirtas nevalingiems vaikams, kurie neprisiverčia mokytis patys.
„Jei mokinys pramiegojo laiką, kai buvo klojami pagrindai raštingumui ar skyrybai, tuomet be jokios abejonės 11-12 klasėje jis turi kažko imtis: dirbti pats arba, jei neturi valios, eiti pas korepetitorių“, – kalbėjo lituanistė.
B. Burgis išskiria ir objektyvią kreipimosi į korepetitorius priežastį: „Yra daug vadinamųjų prestižinių specialybių, į kurias įstoti nėra lengva. Ir čia jau mokyklos beveik visos oficialiai deklaruoja, kad neparengia tokiu lygiu, kad mokinys galėtų ten patekti. Tokiu atveju galima kalbėti, kad reikia specialiai papildomai pasimokyti Kembridžui, Prinstonui, Oksfordui, Sorbonai ar kas tai bebūtų“.
Pašnekovas laikosi nuomonės, jog turi būti sudarytos tokios sąlygos, kad mokykla pajėgtų vaikus paruošti ir prestižiniams universitetams bei specialybėms.
„Valstybė taip ir turėtų pasakyti, kad duokime mokyklai šiek tiek pinigų ir vadinamajam papildomam mokymui, kad mokytojai individualiai už didesnį atlyginimą galėtų parengti Kembridžui, Oksfordui ar Prinstonui. Tai ne, sako skęstančiųjų gelbėjimasis jų pačių rankose“, – kalbėjo B. Burgis.
Dirbdamas su korepetitoriumi nepasislėpsi
Mokiniai turi gausybę būdų atsigriebti už mokykloje vėjais praleistą laiką ir tinkamai pasiruošti egzaminams, bet, pasak lituanistės L. Žilinskienės, korepetitorių paklausa išlieka stabiliai didelė. Tada kyla klausimas: ką korepetitoriai duoda tokio, ko negali pasiūlyti mokyklos mokytojai?
KTU gimnazijos direktoriaus teigimu, korepetitorius nemoko nei matematikos, nei lietuvių kalbos ar kitų mokslų, o parengia mokinį išlaikyti egzaminą.
„Korepetitoriai susidaro sau specifines programas, ypač tie, kurie metų metus tuo užsiima, jas šlifuoja, tobulina. Jie tai daro labai koncentruotai, žymiai siauriau nei mokykloje, bet eina tiesiai į tikslą, kad mokinys kuo geriau išlaikytų egzaminus“, – korepetitoriaus privalumus aiškino B. Burgis.
Remdamasis savo asmenine patirtimi, pašnekovas tikina, kad korepetitoriaus darbo kokybę lemia ir gaunami nemaži pinigai.
„Papildomo mokymo valanda mane labai išsekindavo. Buvau labai jaunas, bet žinojau: moka pinigus ir turiu dirbti taip, kad niekas neturėtų nė menkiausios pretenzijos. Žinoma, dabar daugybę metų tuo neužsiimu ir jaunystės laikus prisimenu kaip kažkokią nelaimę“, – nemaloniais prisiminimais dalinosi KTU gimnazijos direktorius.
Lietuvių kalbos mokytoja L. Žilinskienė pasidomėjo pačių dvyliktokų, kodėl jie renkasi korepetitorius, užuot patys įdėję daugiau pastangų. Pasirodo, dažniausiai tokį mokinių pasirinkimą lemia korepetitorių taikoma darbo metodika. Jiems pavyksta pasiekti, kad mokinys, priešingai nei mokykloje, išties dirbtų. Tai, lituanistės teigimu, lemia kelios priežastys: „Su korepetitoriais vaikai dirba akis į akį ir negali pasislėpti už kito mokinio nugaros, jei kažko neparašė. Be to, mokinys jaučia atsakomybę, nes už tai tėvai moka papildomus pinigus“.
Įgūdis mokytis savarankiškai - ne pusmečio darbas
Papildomai besimokantys moksleiviai kilsteli bendrus egzaminų išlaikymo rezultatus. Dėl to gali nukentėti pas korepetitorius nesilankę, bet gerais mokymosi rezultatais pasižymėję moksleiviai, tačiau, pasak B. Burgio, neverta to pernelyg sureikšminti. Jis įsitikinę, kad korepetitorių teikiama nauda trumpalaikė, o vėliau tokia pagalba gali turėti ir neigiamų pasekmių.
„Papildomas mokymas gerokai iškreipia rinką, tačiau palaukime, kol tie su korepetitoriais ir tie be korepetitorių ateis, tarkim, studijuoti medicinos ar iki baigiamųjų sunkių mokslų vyresniuose kursuose ir tada visi pamatys, kokia buvo nauda ir kokia buvo žala. Čia yra toks trumpalaikis susierzinimas, kad kažkas su korepetitoriais aplenkė mane. Jeigu mokinys yra savarankiškas, savimi pasitikintis, ankščiau ar vėliau jis garantuotai laimės prieš tuos, kurie visą laiką vaikšto su pagalba“, – kalbėjo KTU gimnazijos direktorius.
„Aš šaipausi, kad greitai bus korepetitoriai pirmajai nakčiai, turbūt, aš įsivaizduoju, kad niekas ten nemoka ir reikia kažkaip padėti. Tai nesąmonė, žmogus turi jaustis, kad jis pats įveikia, kad jis pats viską padaro ir yra tokių darbų, kurių pats nepadaręs kažkaip nekaip jautiesi. Gali nusisamdyti kaimyną, bet geriau nereikia“, – šmaikštaudamas tęsė B. Burgis ir darbščius moksleivius ragino nesijaudinti.
Siūlo gaudyti nelegalius korepetitorius
Daugeliui mokytojų korepetitoriaus amatas tampa puikia išeitimi prisidurti prie atlyginimo, kuris, pasak jų, yra labai mažas.
Šiuo klausimu KTU gimnazijos direktorius yra kategoriškas. „Kalbos apie mažus mokytojų atlyginimus yra šiurkštus melas. Niekas beveik niekur neskelbia, koks gi tas mažas atlyginimas. Čia būtinai reikia pažiūrėti, kiek mokytojas turi laisvų dienų, kiek valandų jis iš tikrųjų dirba už tą, vadinkime, mažą, atlyginimą.
O jeigu pradeda verkti dėl darbų taisymų, tai nemokėjimas dirbti yra vargas. Mokytojas, kuris neturi pašaukimo, entuziazmo dirbti ir nesidomi, kaip jis dirba, labiausiai verkia, kad atlyginimas mažas. Geri mokytojai nei verkia dėl mažų atlyginimų, nei skundžiasi. Jie mėgaujasi tuo, kad yra mokytojai ir jiems užmoka“, – teigė B. Burgis.
Pasak pašnekovo, gerų mokytojų atlyginimai nėra maži, bet jie turėtų būti mažiausiai padvigubinti, nes mokytojai išmoko geriausius mūsų visuomenės narius ir turi būti aukščiau už vidurinįjį sluoksnį.
„Tikrai žinau, kad atlyginimus geriems mokytojams reikia padvigubinti, ne dėl to, kad atlyginimas yra mažas, bet dėl to, kad tai yra baisi socialinė neteisybė. Mokytojai išmoko žmogelius, kurie gauna penkeriopą atlyginimą, o jie patys taip ir lieka tame pačiame lygmenyje“, – kalbėjo gimnazijos direktorius.
Pasak jo, tai padaryti nėra sudėtinga, tik valdžios atstovai baiminasi prarasti didelę dalį rinkėjų, todėl nesiima jokių priemonių.
„Reikia išmesti visus netikusius mokytojus ir pinigų bus daugiau negu reikia. Bet valstybė bijo, mokytojų yra daug, politikai žino, kad jie yra rinkėjai, be to, mokytojai turi auditoriją, kuriai paskleidžia nuomonę apie valstybę ir politikus. Todėl niekas nenori kiršinti, erzinti ar dirginti tų mokytojų, taip šiokie tokie jie ir kiūto metų metus. O jeigu blogus išvaikytume, tai geriems mokytojams atlyginimai padvigubėtų ir valstybė tikrai jokio nuostolio nepatirtų“, – problemos sprendimą aiškino B. Burgis.
Pašnekovas žino ir kitą išeitį, kuri padėtų sumažinti korepetitorių skaičių: „Reikėtų griežtesnės apskaitos mokesčių mokėjimo klausimais. Vis dėlto daugybė korepetitorių dirba nelegaliai. Visus juos išgaudžius, jau būtų gerai“.
Baisiausias – lietuvių kalbos egzaminas
Paklausti dėl kokio egzamino abiturientai baiminasi labiausiai, abu pašnekovai tikino, kad didžiausią įtampą kelia lietuvių kalbos egzaminas ir jo vertinimas.
„Visi egzaminai baugina, bet daugiausia klausimų kyla dėl lietuvių kalbos rašinio. Tiesa pasakius, man, kaip mokytojai, pirmieji metai, kai aš išleidžiu dvyliktokus ir tikrai negaliu pasakyti, kaip jie išlaikys egzaminą. Kuomet buvo testų sistema, aš galėjau maždaug pasakyti, kiek procentų kuris mano mokinys gali surinkti, o dabar prognozuoti labai sunku“, – kalbėjo L. Žilinskienė.
B. Burgis teigia, kad lietuvių kalbos egzaminas ne vienerius metus kelia didžiausias baimes. Tai, pasak pašnekovo, jau tampa pasityčiojimu iš tų, kurie yra egzaminuojami ir tada korepetitoriai turi labai daug darbo. Tokia situacija KTU gimnazijos direktoriui darosi panaši į korupciją.
„Korepetitoriai išsiaiškina, kaip egzaminas bus organizuotas, kokia bus jo struktūra, kaip reikia atsakinėti. Ir kas galėtų paneigti, kad jie nėra susiję su tais, kurie rengia užduotis ir taiso darbus? Ir tada jau būtų visiška nesąmonė. Išeitų, kad yra specialiai padaroma taip, jog korepetitoriai turėtų darbo ir iš anksto žinotų, kaip reikia parengti egzaminui. Aš labai abejoju, kad mokytojai kasmet spėja išsiaiškinti, kaip reikia tam abiturientui atsakinėti, kad jis įtiktų gudragalviams egzaminų rengėjams“, – kalbėjo B. Burgis.
Apie egzaminus paklausti Kauno VDU „Rasos“ gimnazijos abiturientai neslėpė jaudulio ir pripažino, kad labiausiai nerimauja dėl lietuvių kalbos.
„Bijau, kad galiu nesuprasti rašinio temos, pamiršti ar supainioti autorius, jų kūrinius. Taip pat nerimauju, jog gali pritrūkti laiko“, – kalbėjo dvyliktokė Kamilė.
Išleidžia tūkstančius litų
Paralelinėje klasėje besimokančiam Kristijonui nerimą dėl lietuvių kalbos egzamino kelia tos pačios priežastys.
O Kauno Saulės gimnazijos abiturientė Rūta labiausiai baiminasi dėl anglų kalbos egzamino, nes jis bus pirmasis. Mergina šiam egzaminui ruošiasi su korepetitore, tačiau paklausta, kaip vertina papildomą mokymą, nustebina: „Man kyla klausimas: ką tada mokyklose veikia mokytojas. Manau, kad ir mokytojams turėtų būti liepiama, bent kas trejus metus, laikyti egzaminą kartu su mokiniais ir, surinkus mažiau nei 80 procentų, jie turėtų būti pašalinti iš mokytojo pareigų arba siunčiami į kursus tobulintis“.
Julija šiuo metu yra pirmakursė medicinos studentė. Besiruošdama valstybiniams brandos egzaminams, ji pusę metų lankė papildomus lietuvių kalbos ir dvejus metus chemijos užsiėmimus. Lietuvių kalbos korepetitorės paslaugos jai kainavo 2160 litų, o chemijos - apie 3360 litų. Išeina visai nemaži pinigai, tačiau mergina įsitikinusi, kad be korepetitorių pagalbos nebūtų įstojusi į valstybės finansuojamą vietą universitete.
„Manau, kad korepetitoriai man tapo puikia investicija, be jų pagalbos tikrai nebūčiau taip gerai išlaikiusi egzaminų, o tada už medicinos studijas kasmet reikėtų mokėti apie 10 tūkstančių litų“, – investicijas pasvėrė medicinos studentė.
