Kaune kalbą rėžė buvęs užsienio reikalų ministras ekonomistas P. Gylys, o Vilniaus akcijos lyderis buvo D. Kuolys, regis, kas mėnesį sukantis ratus aplink Prezidentūrą.
Ne vieną žmogų stebino, jog akcijos buvo surengtos visiškai tuo pačiu metu, kad norintys nebūtų galėję dalyvauti ir ten, ir ten. Tokių, siekusių pamitinguoti abiejuose miestuose, ko gero, būtų atsiradę. Juk kai kurie aktyvūs asmenys su violetinėmis vėliavomis važiuoja bet kur, kur tik kas nors susirenka protestuoti prieš bet ką.
Rengėjai aiškino, jog taip buvo padaryta norint, kad gyvenantys tiek Vilniuje, tiek Kaune galėtų pareikštų savo poziciją. Esą ir benzinas, ir kelionės yra brangios.
Bet šiais paaiškinimais mėginama pridengti tikrąją dviejų akcijų priežastį – didžiulį susiskaldymą tų, kurie įsitraukė į Garliavos įvykius kaip į politinį projektą ir jau išspaudė ar dar nori išspausti iš jo politinės naudos.
Žinoma, ir viename, ir kitame renginyje dalyvavo ir paprastų žmonių, kuriuos sujaudino skleidžiamos žinios apie esą egzistuojantį pedofilų klaną, mergaitės lytinį išnaudojimą, taip pat kelių žmonių žūtys, kurių aplinkybės iki šiol dar galutinai neatskleistos.
Tarp akcijos Vilniuje dalyvių sukinėjosi ir buvusi disidentė N. Sadūnaitė, dar vienas kitas žinomas asmuo. Kada šie žmonės supras, kad jais tiesiog manipuliuojama?
Skystos minėtojų gretos rodo, kad vis didesnė visuomenės dalis jau netiki tuo, ką sako vadinamieji Garliavos mergaitės gynėjai. Ypač tie, kuriems ši tragiška istorija tapo tiesiog politiniu „arkliuku”.
Beje, nė vienas iš pastarųjų tos pačios gegužės 17-osios rytą, atrodo, neapsilankė Garliavoje, kur buvo susirinkę paprasti žmonės. Artėjant Seimo rinkimams ten svečių netrūko, bet politinis vajus seniai baigėsi, tad ant kojų sukeltus vietos žmones galima ir pamiršti. Kaip ir violetines vėliavas.
Susidaro įspūdis, kad po tomis vėliavomis dabar jau nedrąsu stovėti tiek D. Kuoliui, tiek politikams iš „Drąsos kelio”, nors pastarųjų rinkimų simbolikoje ta spalva ir buvo. Tiesa, galima prisiminti, kad jau prieš Seimo rinkimus buvo atsisakyta Drąsiaus vardo.
Gudrūs politikos technologai pasiūlė „Drąsos kelio” vardą. Rinkėjams skambėjo panašiai, bet nebeliko tiesioginio ryšio su žmogžudystėmis kaltinamu asmeniu, kurio veiklą anksčiau daug kas šlovino.
Tie patys technologai pripažįsta, jog Garliavos istorija atitinka visus politinio projekto dėsnius. Tam buvo pasitelkta žmogiška tragedija, didelės visuomenės dalies nepasitikėjimas teisėsauga.
Nieko nuostabaus, kad atsirado ir norinčių tuo pasinaudoti. Vienas tokių – P. Gylys, kuriam neatsirado vietos tarp socialdemokratų.
Iš pradžių jis perėmė vadovavimą gana plačiai skambėjusiam visuomeniniam judėjimui, kai mirė jo lyderis K. Čilinskas.
Tiesa, nuo to laiko apie šį judėjimą nieko negirdėti. Dabar mažai girdima ir apie „Drąsos kelio” atstovų darbą Seime. Išskyrus pareiškimus apie vadinamuosius Garliavos įvykius ir N. Venckienę.
Tačiau pastaruoju metu, atrodo, tiems parlamentarams nelabai reikia ir jų vedlės – netekusios teisinės neliečiamybės ir svetur išvykusios „Drąsos kelio” frakcijos seniūnės.
Grupelei vadinamųjų N. Venckienės bendraminčių reikia tik jos vardo, su kuriuo būtų galima judėti toliau politikoje.
Kokie galimi tolesni scenarijai? Kas bus, jeigu prezidentės posto bandys siekti ir N. Venckienė? Juk iš tiesų būtų originalu, nesvarbu, kad absurdiška, dalyvauti prezidento rinkimuose esant kažkur užsienyje. Rašant pareiškimus tarptautinėms institucijoms – kaip rinkimų kampanijos tezes.
Blaivesni žmonės klausia: kiek dar galima eksploatuoti tą Garliavos mergaitės temą? Kodėl tiems vaikų gynėjams nerūpi kitos mergaitės ar berniukai, kurie galbūt tikrai susiduria su lytiniu išnaudojimu?
Atsakymas aiškus: todėl, kad ši istorija tapo politinio projekto dalimi. Ir kol kalbėjimas šia tema sulaukia bent dalies piliečių palaikymo, ši tema ir toliau turėtų būti naudojama darant vienokius ar kitokius politinius žingsnius.
Juk artėja ne tik prezidento rinkimai. Vėliau bus renkama savivaldos valdžia, netruks ateiti ir kiti Seimo rinkimai.
Dalis gerokai apiblukusias violetines vėliavas tebenešiojančių politikų tebesitiki, kad stebuklingi žodžiai „Garliavos istorija” ar „Garliavos mergaitė” jiems ir toliau grįs kelią į kalną.
Tačiau gegužės 17-osios akcijos parodė, kad ši tema vis labiau išsisemia.
Vis dėlto tai neužsimirš, kol nebus atskleisti visi šios istorijos, tiek laiko drebinusios Lietuvą ir sukėlusios daug sumaišties valstybės gyvenime, užkulisiai, kol nebus įvardyta ir teisiškai įvertinta tikrųjų skandalo kūrėjų veikla.
