Sovietiniais laikais tokiu paros metu dažniausiai rodydavo arba spiegiančią testinę lentelę, arba šnypščiantį sniegą. Tąsyk ekranas mirguliavo ir šnypštė. Senelė geras dešimt minučių įdėmiai stebėjo televizinį sniegą. Tada ištarė, kad televizorius nieko gero nerodo, ir jį išjungusi nuėjo ieškoti didesnės prasmės.
Mes, šiuolaikiniai televizijos žiūrovai, taip nesielgiame, ar ne? Net puikiausiai suvokdami, kad koks nors realybės šou visais atžvilgiais prilygsta tik televiziniam sniegui, vaizdų dėžės neišjungiame. Vadiname debilais tos laidos dalyvius. Grūmojame alaus buteliu jos kūrėjams. Keikiamės. Galiausiai užknarkiame net neperjungę kanalo. Žodžiu, elgiamės lyg Sergejus Beliakovas iš humoro serialo „Naša Raša“.
Negana to, nesibodime tiek privačiai, tiek viešai televizijos kritikuoti. „Aš nežiūriu televizoriaus, nes jis nieko gero nerodo“, — ištariame užklupti klausimo, ar matėme kurią nors laidą. Meluojame ir sau, ir kitiems, ar ne? Juk net mano senelei prireikė gerų dešimties minučių įsitikinti, kad sniegas ekrane ir sniegas pro langą — skirtingi dalykai.
Kai kam gali atrodyti, kad kritikas ir svajotojas — irgi labai skirtingi dalykai. Anaiptol. Dabarties televizijos kritika — tik rožinės svajonės apie tai, kad geriausiu laiku vietoj nykių ir žeminančių realybės šou turėtų būti rodomi prasmingi klasikinės muzikos koncertai. Kitaip tariant, vietoj sniego ekrane — sniegas pro langą. Ar tai konstruktyvu? Nenuostabu, kad televizijų vadovai į panašias viskuo nepatenkinto svajuko drambliones nekreipia jokio dėmesio.
Neslėpsiu — aš irgi esu svajotojas. Tik tiek, kad mano televizinės svajonės niekaip nesusijusios su visažiniu nepasitenkinimu ir nekonstruktyvia kritika. Man šalies televizijų laidos patinka. Visos be išimties. Ypač realybės šou. Kodėl? Jie suteikia peno vaizduotei ir svajonėms.
Kad esu nepataisomas televizinis svajotojas, supratau prieš keletą metų žiūrėdamas realybės šou „Baimės faktorius“, kurio dalyviai dėl piniginio prizo guldavosi į pilnus vorų stiklinius karstus ar krimsdavo dar šiltus ką tik paskerstos kiaulės inkstus.
Atsimenu, žiūriu į vaikiną ir merginą, besimėgaujančius lervų kokteiliu, ir stebiuosi šitokia skurdžia laidos rengėjų vaizduote. Pamažu įsisvajoju.
„Baimės faktoriaus“ vedėjas dalyviams praneša: „Šįsyk Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre žiūrėsite Eimunto Nekrošiaus režisuotą Richardo Wagnerio operą „Valkirija“, trunkančią 4 val. 45 min. Į kitą etapą pateks tie, kurie ištvers iki galo.“
„O Viešpatie!“, „Tik ne tai!“ — raukosi dalyviai. Po kurio laiko susiėmę už galvų jie sprunka iš teatro lyg dūmų pabaidytos bitės iš avilio. Televizijos žiūrovai aikčioja, kikena, žavisi „Valkiriją“ ištvėrusiu nugalėtoju.
Jie negali atplėšti akių ir nuo kitų rungčių, kuriose dalyviai dejuodami, piktindamiesi ir raudonuodami atmintinai mokosi Kristijono Donelaičio „Metus“ ar bando suformuluoti pagrindines filosofo Arvydo Šliogerio dvitomio „Niekis ir esmas“ idėjas.
Panašiai žiūrėjau ir šitiek aistrų sukėlusį LNK realybės šou „Radžis ieško žmonos“. Visi piktinosi, o aš svajojau. Radžis mano galvoje virto garsiu rašytoju Rulskiu, o tos nepraustaburnėmis kaimietėmis visų vadintos merginos — filologėmis, skaitytojomis, literatūros kritikėmis.
Mano svajonių laidos „Rulskis ieško mūzos“ kiekvienos dalyvės užduotis — bet kokiais būdais rašytojui ir žiūrovams įrodyti, kad ji vienintelė pajėgi įkvėpti parašyti šedevrą.
Nors mano vaizduotė labai norėjo, kad kritikės imtų lukštentis iš drabužių, bet jos, niekšės, pasirašė pralaimėtojų nuosprendį liedamos liaupses triaukščiais literatūriniais terminais.
Bandžiau įsivaizduoti filologes, panūdusias išmėginti penkiasdešimt pilkų atspalvių, bet ir šios nesusipratėlės nieko gero nepešė alpdamos nuo rašytojo kiekvieno sąmojo ir minties vingio. Nugalėjo skaitytoja, tokia pilka pelytė, kuri tyliai skaitė Rulskio pastarąjį šedevrą ir netrukdė rašyti naujojo. Stebėjausi, nes įtariau, kad laidos rengėjai sufabrikavo pergalę — siekė netiesiogiai pareklamuoti knygų skaitymą.
Nenuostabu, kad negaliu atplėšti akių ir nuo šiuo metu per TV3 rodomo realybės šou „Paslapčių namai“. Tobula laida. Tikroviška. Nuobodi kaip rutina. Tik ilgai nesuvedžiau, kodėl man labiau nei dalyvių paslaptys rūpi, tarkime, priežastys, dėl kurių iš gyvenimo pasitraukus Vytautui Šapranauskui ekrane nepasirodė Marijus Mikutavičius. Nejau „Paslapčių namų“ vedėjas man svarbesnis nei visi laidos dalyviai?
Šventvagiška mintis, bet ji man padėjo suvokti, kad šio realybės šou dalyvių paslaptys nė per nago juodymą neveikia mano būties ir buities. „Mano senelis buvo Lentvario meras“, — atskleidžia paslaptį viena. Kaip aš reaguoju? Ogi imu tam merui drožti paminklą — pastatysiu, sakau sau, prie garsiosios Lentvario stoties.
Droždamas įsisvajoju — „Paslapčių namuose“ apsigyvena šalies politinis elitas. Gliaudo vienas kito paslaptis lyg saulėgrąžas. Paaiškėja, kad šaliai išties vadovauja netradicinės orientacijos moteris, kad dingusi teta slapstosi vieno Seimo nario namuose, kad skaidrusis ministras plauna milijardus, kad sekmadieniais už mokesčių mokėtojų pinigus rengiamos išvykstamosios seimūnų orgijos. Sudreba valstybės pamatai. Skelbiami pirmalaikiai rinkimai, kuriuose dalyvauja 100 proc. atsitokėjusių piliečių.
Atsitokėju ir aš. Jei šitokia būtų tikroji televizija, apie ką liktų svajoti? Apie merginą, kurios didžiausia paslaptis — kad senelis vadovavo Lentvariui? Nyku! Apie Radžį? Apsaugok, Viešpatie! Apie lervų kokteilį? Fui, bjauru!
