Šios iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturinčios bylos iš tiesų turi vieną bendrystę: jos abi atskleidžia reikšmingų faktų apie Lietuvos ir JAV teisines sistemas, jų ribotumą, visuomenės požiūrį į rezonansines bylas bei pasitikėjimo politine sistema lygį.
Sanfordo miestelis, Florida. Po beveik dvi dienas trukusių svarstymų, iš šešių moterų sudaryta kolegija nusprendė, kad savanoriškai apylinkės patrulių organizacijai priklausęs 29 metų vyras septyniolikmetį Trayvoną Martiną nušovė gindamasis.
G. Zimmermanas neneigė, kad jis sekė jam pasirodžiusį „įtartiną“ jaunuolį, tuomet paskambino bendruoju pagalbos numeriu norėdamas pranešti apie įtartiną asmenį ir ignoravo operatoriaus prašymą liautis persekiojus jaunuolį ir palaukti policijos. Užuot paklusęs operatoriaus nurodymams, jis ėmė vytis T. Martiną, tarp jų įvyko susistumdymas ir G. Zimmermanas iššovė lemtingą šūvį, pabaigusį jaunuolio gyvenimą.
Kaip vėliau paaiškėjo, T. Martinas buvo pakeliui į tėvo, su kuriuo jo motina buvo išsiskyrusi, namus. Jo kišenėje rastas saldainių maišelis, o rankose – arbatos skardinė. Jaunuolis nebuvo ginkluotas, nerasta jokių įkalčių, įrodančių, kad jis ruošėsi įvykdyti kokį nors nusikaltimą.
G. Zimmermano advokatai teigė, kad išvydęs vyriškį jaunuolis puolė jį mušti ir jis esą neturėjo kitos išeities kaip kad jį nušauti. Tuo tarpu prokurorai tvirtino, kad G. Zimmermanas ėmė sekti T. Martiną dėl pastarojo odos spalvos.
Nusprendęs, kad juodaodis paauglys negalėtų sau leisti gyventi vidutinės klasės namų bendrijoje, jis esą įtarė, jog vaikinas įvykdė nusikaltimą arba jam ruošėsi.
Niekas taip ir nesužinos, kas iš tiesų įvyko tą naktį. Viena aišku, kad įtartinos jaunuolio mirties aplinkybės ir daug ką šokiravęs G. Zimmermano išteisinimas padidino rasinę įtampą JAV ir atvėrė senas šalies žaizdas.
Juodaodžiai vyrai JAV yra dažnas policijos taikinys. Šalies teismų sprendimuose netrūksta precedentų, kai juodaodis vyras nuteisiamas dvidešimčiai metų už tai, kad pavogė dviratį, tuo tarpu baltaodžiai išteisinami netgi tais atvejais, kai neva savigynos tikslais nušauna beginklį juodaodį. T. Martino istorija taip pat priminė ir vergovės bei linčo teismų laikus, kai juodaodžio asmens gyvybė buvo nieko verta, o vien iš baltaodžių sudarytos prisiekusiųjų grupės juodaodžius nuteisdavo myriop už niekniekius.
Iš karto po nuosprendžio, per didžiuosius JAV miestus nuvilnijo protestai. Nors daugelis politikų ir visuomenės veikėjų sutiko, kad teismo sprendimą reikia gerbti, tai nesutrukdė piliečiams taikiai susirinkti ir išreikšti nepasitenkinimą rezonansinės bylos baigtimi. Be to, neatmetama galimybė, jog G. Zimmermanui gali būti iškelti nauji federaliniai kaltinimai.
Įvairios visuomeninės organizacijos iš karto pareiškė, kad ši istorija turėtų tapti pamoka ateičiai. Savanoriai ėmė rinkti pinigus ir organizuoti lobistų pajėgas, kad būtų pakeisti kontroversiški Floridos įstatymai, leidžiantys teisėtai ginklą turinčiam jo savininkui eskaluoti pavojingas situacijas ir labai liberaliai apibrėžiantys, kokiomis aplinkybėmis šaunamasis ginklas gali būti panaudojamas savigynai.
Tiek G. Zimmermano šalininkai, tiek kai kurie jo oponentai pripažįsta, kad teismo sprendimas yra viena, tuo tarpu moralinis šios bylos aspektas – kas kita. Niekam nekyla abejonės, kad G. Zimmermanui, kuris, priešingai nei visų laikų garsiausias išteisintas žudikas O. J. Simpsonas, nėra turtingas, teks atsisakyti svajonės tapti policininku ar teisininku.
Kol vyko teismo procesas, G. Zimmermanas buvo išleistas į laisvę už užstatą ir jam net nekilo mintis mėginti palikti savo gyvenamąją vietą ar tuo labiau mėginti išvykti į užsienį. Maža to, jis likusį gyvenimą turės praleisti slapstydamasis bei vengdamas viešumo dėl galimybės tapti auka tokio pat kaip jis mėgėjo imti teisingumo vykdymą į savo rankas.
Dabar pažvelkime į tai, kas įvyko Lietuvoje. Teismas nuteisė žinomą politiką kalėti. Nepaisant to, kad jis šį nuosprendį gali apskųsti aukštesnei instancijai, niekaip kitaip tik pasityčiojimu iš teisingumo galima pavadinti V. Uspaskicho išvykimą į Rusiją su Lietuvos policijos palyda.
Vieninteliu atveju policijos buvimas oro uoste būtų pateisinamas, jeigu policininkai būtų pasirodę su antrankiais. Nesuvokiama, kaip ketveriems metams nelaisvės nuteistam žmogui leidžiama išvykti į užsienį.
Jeigu tai įstatymų spraga, ir teisėjai neturėjo kito pasirinkimo, Lietuvos žmonės turėtų reikalauti, kad įstatymai būtų pakeisti. Tokių reikalavimų nesimato. Išskyrus lygiai taip pat su protu susipykusią kaip ir pats V. Uspaskichas saujelę tautininkų, palydėjusį politiką oro uoste, didžiųjų miestų aikštėse nesimato protestuotojų, kuriems rūpėtų, kad V. Uspaskichas atsidurtų už grotų. Taip politikams pagaliau būtų pasiųsta žinia, jog ne visada ir ne visiems stambaus masto machinacijas vykdantiems valdžios žmonėms pavyks išvengti teisingumo.
Žinoma, to nebus. V. Uspaskichas liks Rusijoje arba suras būdų kaip paveikti Apeliacinį teismą ir išplėšti sau palankų sprendimą. Blogiausia, kad didžiajai daliai Lietuvos žmonių seniai viskas vienodai. Tokia aplinka ideali korupcijai, įvairiausių formų netolerancijai ir nusikalstamumui vešėti.
JAV vis grįžta prie ją šimtmečius kamuojančio rasinės nelygybės skaudulio ir pradeda dar vieną diskusijos šia tema etapą. Lietuvai reikalinga rimta diskusija apie tai, kiek ilgai leisime populistams tyčiotis iš demokratinių procesų ir kiek ilgai leisime jiems nevaržomiems slapstytis po šiltu motulės Rusijos sparnu.
Juk puikiai žinome, kad į ten pabėgusiais sūnumis palaidūnais bus pasirūpinta. Kada pasirūpinsime savo ir savo šalies garbe bei orumu, ar ir toliau leisimės, kad supuvusios moralės teisti politikai mus visus vadintų šūdais?
