Žmoniją puola neįveikiami pūvantys antžmogiai, vieną po kito okupuoja žemynus, žaloja Žemės gyventojus ir paverča juos zombiais. Į kovą, atrodytų – beviltišką, įsijungia Juntinių Tautų tarnautojas Garis Leinas. Jis bando sustabdyti pandemijos greičiu plintantį zombių virusą ir atremti puolimą, dėl kurio vienas po kito žūva ant susinaikinimo slenksčio atsidūrusio pasaulio gyventojai.
Italų apžvalgininkė ir kino kritikė Laura Cotta Ramosino apie „Pasaulinį karą Z„ rašo: „Nepaisant to, kad kūrinys pasižymi aštriais pojūčiais, būdingais tradiciniams filmams apie zombius, drauge jis atiduoda duoklę šeimai. Vienintelė institucija, kurioje žmogus gali išsilaikyti, kai visuomenė žūva, yra šeima. Ir tai yra vienintelė vertybė, dėl kurios verta kovoti, ir vienintelis dalykas, kuris įkvepia vyrus neįveikiamo priešo akivaizdoje.“
Rašau ne filmo recenziją. Jį paminėjau tik dėl to, kad net ir fantastiniai kūriniai, ypač – geri, paprastai turi paralelių su realiu gyvenimu. Galima, žinoma, ginčytis, ar iš tiesų esame liudininkai kažkokio naujo „pasaulinio karo“, kuriame kovojama ne ginklais, bet technologijomis (įskaitant informacines), nukreiptomis į žmogaus sąmonę, siekiant jį pavergti ir pajungti to „karo“ laimėtojų reikmėms. Silpną, vertybių neturintį, aistrų draskomą žmogų lengva valdyti, jį išnaudoti.
Užvaldyti jo gyvenamą teritoriją, turtus. Toks žmogus nepajėgus aiškiai suvokti jį supančios tikrovės, gyvenimo raidos kryptį lemiančių priežastingumo ryšių, nesugeba iš paskirų gyvenimo faktų daryti apibendrinančių išvadų, numatyti likiminės reikšmės tendencijų.
Tokio pobūdžio „socialinė inžinerija“, siekiant žmones paversti buka, negebančia analizuoti, vien pavestas funkcijas besąlygiškai vykdančia mase, tuo pačiu metu užsitikrinant išskirtines sąlygas saujelei išnaudotojų, nėra vien totalitariniams režimams būdingas požymis. Prancūzų diplomatas, rašytojas, filosofas ir politikas Josephas-Marie de Maistre'as (1753-1821) jau prieš du šimtus metų pastebėjo tai, kas mums itin išraiškingais pavidalais paaiškėjo tik nepriklausomybės laikais: „iškreipta viešoji nuomonė yra lyg padirbti pinigai: ji reikalinga kaltiems žmonėms atitinkamai paveikti sąžininguosius, kad pastarieji, nė nesuvokdami ką darantys, įteisintų pirmųjų nusikaltimus“.
„Karas“ tai ar ne – antraeilis klausimas. Tačiau faktas, kad vyksta milžiniški pokyčiai žmonijos sąmonėje, kad bandoma išjudinti pamatines vertybes, ant kurių iškilo, kurios pagrindė ir dėl kurių laikosi Vakarų civilizacija, – sunkiai paneigiamas.
Kur yra Lietuva šiame procese ir koks likimas jos laukia? Ar mes išliksime kaip tauta, išsilaikysime kaip valstybė, tapsime laisvų, likimą savo pačių rankose tvirtai laikančių žmonių bendruomene? Vydūnas juos vadino „sau žmonėmis“.
Tai klausimai, kuriuos turėjau akiratyje visus 25 metus, kada, vos prasidėjus Atgimimui, nuo 1988-ųjų, pradėjau sekti politinę Lietuvos raidą ir rašyti komentarus į spaudą. Nors išleidau ne vieną publicistikos knygą, tačiau bergždžia būtų ieškoti tiesioginių atsakymų į tuos klausimus. Jų nėra nei šiame, nei anksčiau išleistuose publicistikos rinkiniuose. Tačiau šie klausimai buvo mano mintis orientuojanti gairė, vertinant įvykius, procesus, žmonių veiksmus.
Kita vertus, į tuos klausimus šiandien vargu ar galima duoti atsakymus. Visuomenė ir žmonės nepaliaujamai keičiasi. Ta kaita gali būti į gerą ir į blogą. Ir net po pasikeitimų į blogesnę pusę, laisvų žmonių bendruomenėse tikimybė kaitos į gerą paprastai išlieka. Kol, žinoma, neužklumpa lemtingoji valanda „Z“, kada istorija pareikalauja iš tautų, įskaitant didžiąsias ir galingąsias, neišvengiamo atsakymo į klausimą: laisvė – kam?
Lietuva, per savo ilgą ir dramatišką istoriją, tokių valandų yra patyrusi daug. Jos baigdavosi paprastai tragiškai, nes laisvės valandų dažniausiai nesugebėdavome išnaudoti savo tapatybės įtvirtinimui, visuomenės išugdymui, jos konsolidavimui. Užtat su svetimųjų ekspansija ir priespaudomis išeidavome kovoti ne tada, kai turėdavome valstybinę organizaciją, atitinkamus išteklius ir vadovybę, bet tada, kai tapdavome nuginkluoti, be resursų ir be vadovybės.
Tačiau laisvė, tautos tapatybė, žmonių gyvenimo būdas ir vertybės saugomos bei ginamos ne vien ginklo jėga. Tiksliau, ginklas – jau paskutinė, beveik desperatiška priemonė, kuri mažoms tautoms tik labai retais atvejais pasitarnauja. Ir tai dažniausiai vien paliudyti tautos atsparumui ir narsai, kurių neįmanoma išsiugdyti be vertybių, apie kurias L. C. Ramosino rašo: „B. Pittas (tikriausiai dėl jo asmeninės auklėjimo patirties šeimoje) labai įtikinamai atlieka vaidmenį tėvo, kuris pasiruošęs viskam, kad apsaugotų savo šeimą: skristi lėktuvu, amputuoti ranką ar kopti per tūkstančius zombių, lyg Mozė, keliauti per Raudonąją jūrą...“
Mat, kai nebelieka vertybių, kai nėra tikėjimo tiesa, netrunka išblėsti ir tikėjimas laisve. Atėjus valandai, kurią laisvę – asmeninę ir bendruomeninę – tenka ginti, ne vien ja džiaugtis, pasijuntama be atsakymo į klausimą: laisvė – kam?
Liudas Dapkus, portalo lrytas.lt vyriausiasis redaktorius, rašo: „Mes vis mažiau skaitome ir žinome. Dar prieš septynerius metus buvę ES statistikos lentelių viduryje, dabar murkdomės dugne. Vienas iš keturių suaugusiųjų jau dabar prastai suvokia skaitomą tekstą. Pagal ketvirtokų skaitymo gebėjimus 2001 m. Lietuva užėmė 7-tą vietą (iš 35 šalių), 2007 m. – jau 21-ą (iš 45), bet smingame toliau. Dar 2006 m. per dieną skaitėme 26 min., dabar – tik 17. Palyginimui, suomiai skaito 46 min., estai – 39 min.“ Jis priduria, kad „pernai apklausta tūkstančiai įvairių socialinių sluoksnių lietuvių nuo 18 metų. 52 proc. prisipažino visiškai neskaitantys, kiti paskaito po 3–4 knygas per metus.“
„Gal tai – laikinas nuosmukis? – teiraujasi straipsnio autorius. – Deja, tyrimai nesuteikia optimizmo. Pernai per bandomąjį brandos egzaminą, kuriame dalyvavo 3,5 tūkst. mokinių, 61 proc. abiturientų padarė 30 ir daugiau klaidų – gramatikos, skyrybos, leksikos. Tai – mūsų ateities karta, ji kurs naują Lietuvą.“
Kas šiais laikais nežino populiaraus posakio: kiekviena šalis turi tokią vyriausybę, kurios nusipelno? Prisimenate kas taip pasakė? J. M. de Maistre'as apie politiką ir daugiau yra pasakęs kai ką išmintingo, nors Lietuvoje tai nėra taip plačiai žinoma ir populiaru. Pavyzdžiui: „Tiek individo, tiek tautos išsigimimas yra tiesiogiai proporcingas kalbos išsigimimui.“
„Nykščio kartos“ jaunimui, karštligiškai braukančiam išmaniuosius telefonus, bendraujančiam puskalbe – lietuvių, anglų, rusų kalbų nuolaužomis, – „švepla rašyba“ yra tapatybės dalis. Tai savotiška makaroninė kalba – Abiejų Tautų Respublikos žlugimo ir lietuvių tautos sunykimo pranašas, – pasižyminti ypatinga svetimybių, skolinių, barbarizmų gausa.
Rezultatą aptaria rašytoja Renata Šerelytė: „Žmonės ne tik rašyti, bet ir skaityti nemoka. Jau yra problema perskaityti vidutinio sudėtingumo tekstą ir suvokti jo potekstę. Jei žmogus nori būti kvailas, jis turi tokią teisę. Bet tuomet neišvengiamai atsiranda terpė manipuliacijoms: kvailu žmogumi labai lengva manipuliuoti.“
O juk gebėjimas naudotis gimtosios kalbos ištekliais – ne vien mąstymo aiškumo ženklas. Žmonės, kurie deramai neišmoksta gimtosios kalbos, paprastai, tik ribotai įstengia naudotis ir svetimomis. Nekalbant jau apie tai, kad gimtosios kalbos vartojimo kokybė reprezentuoja visuomenę, jos įsipareigojimą savo žemei, savo kultūrai, savo istorijai, liudija kūrybinį tautos gyvastingumą ir civilizacinį potencialą.
Mikalojui Daukšai tai aišku buvo tai jau 1599-aisiais. O mums ir po 400 metų vėl iš naujo tenka vieni kitiems įrodinėti, kad makaroninė kalba, pamaišiui su pidgin English, nėra nei išsilavinimo, nei kultūros požymis, juo labiau – tautos bei valstybės ateities laidas. XVI a. lietuvių švietėjas andai rašė: „Nors tikrai daug kas iš mūsų, ypač aukštesnių luomų tarpe, gerai moka lenkiškai pati mūsų lietuvių tauta, besirūpindama išmokti lenkiškai, savo tikrąją kalbą apleido, paniekino ir beveik pametė – tai aiškiai mato kiekvienas, bet nežinau, ar kas už tai pagirs.
Kurgi yra pasaulyje tokia menka ir niekam verta tauta, kuri neturėtų savo trijų lyg įgimtų dalykų: savo žemės, papročių ir kalbos? Visų amžių žmonės vartojo savo gimtąją kalbą, rūpinosi jos išlaikymu, gražinimu ir platinimu. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio mažo žemės sklypo, kur nevartotų savo gimtosios kalbos, kuria paprastai rašomi įstatymai, kuria rašoma savo ir kitų šalių istorija, kuria svarstomi visi krašto reikalai, kuria gražiai ir padoriai atliekami reikalai bažnyčioj, susirinkimuose ir namie.“
Ir kaip suprasti: viena vertus, lietuvių kalba dar niekada istorijoje nebuvo pasiekusi tokio aukšto ir reprezentatyvaus tarptautinio statuso, pripažinus ją oficialia Europos Sąjungos kalba, bet kita vertus, vargu ar kada nors anksčiau taip abejingai buvo žvelgiama į didžiausią mūsų šalies turtą – žmones ir per šimtmečius išpuoselėtą jų protėvių paveldą?
Tiek dvasinį, tiek materialųjį. Turi būti kažkas esmingai ydinga „danų karalystėje“, jeigu žmonės persmelkti netikėjimo laisvos ir nepriklausomos valstybės ateitimi, savo perspektyvomis gimtojoje žemėje, jeigu iš jos jie bėga analogų kitose šalyse neturinčiomis proporcijomis, jeigu švietimo lygis čia likusiųjų nenumaldomai smunka, jeigu žmonių saitai su savo žeme ir savo kultūra vis labiau trūkinėja, jeigu pati valstybė juo toliau juo labiau grimzta į skolas.
Kas čia stos į egzistencinį mūšį už išlikimą, atėjus valandai „Z“, jeigu dabar, kai dar turime daug galimybių efektyviai veikti, tvyro apatija ir abejingumas? Metas veikti dabar, ne tada, kada pasijusime, kad, pavyzdžiui, „zombių viruso“ pandemija jau pratrūko...
