Nors pinigų aikštei tvarkyti ir paminklui statyti dar neskirta, tikimasi, kad Vyriausybė, planuodama kitų metų biudžetą, jų ras, ir bus pradėti aikštės atnaujinimo darbai.
Lukiškių aikštės istorija – ne tik architektų, skulptorių, projektuotojų gebėjimų, bet ir visos mūsų visuomenės brandos atspindys.
Ar sugebame rasti kompromisą, įsiklausyti į kito nuomonę, dėl bendro tikslo užgniaužti savo ambicijas? Ar jau galime vadintis tikra pilietine visuomene, ar dar neišaugome iš vaikiškų ligų laikotarpio?
Nuo ko prasidėjo Lukiškių aikštės epopėja? Visuomenė vargu ar prisimena, kad pirmasis konkursas, skirtas aikštės paskirčiai suformuoti, skelbtas dar 1995 metais. Reikėjo apsispręsti, ar erdvę užstatyti, ar kurti skverą, ar memorialą.
Septyni darbai pateko į antrąjį turą, bet vertinimo komisija tuomet nesugebėjo parengti koncepcijos ir apdovanojo visiškai priešingai vertinamus darbus. Antrasis turas faktiškai neįvyko.
1999 m. Seimas priėmė nutarimą „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų”. Jis numatė Lukiškių aikštėje sukurti šiuolaikinį memorialinį akcentą.
2000-aisiais konservatoriai pateikė Lukiškių aikštės įstatymą, bet jį vetavo tuometis prezidentas V. Adamkus, motyvuodamas, kad aikštė priklauso savivaldybės kompetencijai ir valstybė čia neturi kištis. Taip aikštės šeimininke tapo savivaldybė.
Pasikeitus statusui imta kalbėti ne apie valstybinio masto aikštę, o tiesiog apie skverą. Atitinkamai buvo ir formuluojama užduotis konkursui, kuris paskelbtas 2008 m.: sukurti simbolį „Laisvė”.
Laisvė – ir malonumas, ir sunki našta. Per šį konkursą išryškėjo visuomenės nuomonių susiskaldymas: vyresnio amžiaus miestiečių grupės siūlė memorialinį paminklą su tradiciškai suvokiama simbolika ir reprezentacinę, oficialią miesto aikštę, skirtą valstybiniams renginiams.
Jaunesnieji pageidavo poilsio ir pramogų erdvės, o vietoj memorialinio paminklo siūlė pastatyti objektą, nekeliantį tiesioginių asociacijų su lietuvių tautos kančiomis ir kovomis už laisvę. Konkursas baigėsi be rezultatų.
Viena priežasčių, kodėl taip ilgai užtruko diskusijos, ko gero, ir buvo ta, kad nesugebėta rasti sprendimo, kokios aikštės norime: pompastiškos, prisodrintos tautinių simbolių ar gyvos poilsio zonos miesto centre.
2010 m. Lukiškių aikštės konkursą ėmėsi organizuoti Vyriausybė: Aplinkos ministerija – aikštės tvarkymo, Kultūros ministerija – jos meninės dalies. Šįkart užduotis buvo konkretesnė – įamžinti Lietuvos laisvės kovotojų atminimą.
Pagaliau abu konkursai įvyko, jų laimėtojai žinomi. Architektūrinį ir urbanistinį dar pernai laimėjo „Paleko ARCH studijos” projektas „Ramybė”, o, kaip paaiškėjo pirmadienį, aikštę puoš autorių kolektyvo – V.Gylikio, V.Hansellio ir R.Švedaitės „Tautos dvasia”, vaizduojanti laisvės trokštančio žmogaus sielos nerimą – iš narvo ištrūkstantį paukštį.
Konkurso komisijos pirmininko R. Paleko teigimu, šis paminklas buvo pasirinktas ir todėl, kad yra pozityvus, neskleidžia perdėto liūdesio, jo simbolika universali, todėl atitinka skirtingų vertintojų poreikius.
Aikštėje lieka vietos ir reprezentacijai, ir simboliui, ir renginiams, ir patiems miestiečiams. Išlieka ir poilsio erdvė. Ko gero, diskusijos, trukusios du dešimtmečius, nebuvo bevaisės – pasirinktas brandus, dabartinį laikotarpį atspindintis darbas.
Ekspertų komisijai, kurioje dirbo septyni skirtingų profesijų, amžiaus, lyties profesionalai, pavyko susitarti.
Ar tokio pat kompromiso ieškos visuomenė, ar vėl prasidės spekuliacijos sąvokomis „miestiečiai”, „gyventojai”, „tautos nuomonė”?
Žinoma, visiems niekada neįtiksi, o pabandžius sužinoti „tautos nuomonę” pasirodytų, kad nuomonių yra visi trys milijonai. Tai matyti ir iš kunkuliuojančios internetinės erdvės – projektas giriamas ir peikiamas, jam pritariama arba jis atmetamas.
Taip buvo visada ir taip, matyt, bus.
Tačiau bręstančioje pilietinėje visuomenėje kalasi ir pozityvūs daigai. Verslininkams, profsąjungoms, net politikams kartais pavyksta pasiekti nacionalinį susitarimą.
Tiesa, toli gražu ne visada. Į valdžią atėjusi kita politinė jėga vis bando nušluoti nuo žemės paviršiaus tai, ką padarė pirmtakai: ar tai būtų šventinėmis paskelbtos dienos, ar Valdovų rūmų atkūrimas, ar net tokie strateginiai projektai kaip LEO LT.
Ginčytis, kritikuoti, diskutuoti, siūlyti idėjas ir jas atmesti derėtų tuomet, kai projektai dar svarstomi. O kai sprendimas priimtas, jo likimas neturėtų priklausyti nuo valdžios kaitos.
Valdovų rūmai jau stovi ir niekas po plytą jų nebeišnešios. Tad kuriam galui siūlyti tai daryti? Lukiškių aikštės konkursas jau įvyko ir kito nebus.
Ar pastarasis projektas nebūtų gera proga įrodyti, kad įmanomas ir kultūrinis nacionalinis susitarimas?
