Štai kultūros ministras Š. Birutis turi šešėlį, kuris, regis, mielai su juo pasikeistų vietomis.
Kalbu ne apie tą tamsią dėmę, kuri saulei pašvietus sekioja paskui ir nežinia kokias niekšybes apie tave mano. Turiu omenyje netgi ne M. Adomėną, kurį opozicijos lyderis A. Kubilius balandžio mėnesį paskyrė šešėliniu kultūros ministru.
Prie šiųdviejų įmanoma priprasti, nes vienas tyli it žuvis, o kitas šaudo pro šalį – pastaruoju metu dažniau pasisako Gruzijos problemų nei bibliotekų optimizavimo klausimu. Bet kaip pakęsti šešėlį, kuris savo nacionalinės vertės baritonu palydi kiekvieną tavo žodį.
Š.Birutis per LRT radiją neseniai pasamprotavo apie, jo teigimu, vieną prioritetinių kultūros ministerijos sričių – bibliotekų optimizavimą. Nerišliai pakalbėjo. Visko galėjai prisigalvoti klausydamasis apie knygą, kaimo mokinukui kažkokiomis logistinėmis priemonėmis gabenamą iš apskrities bibliotekos.
Vienai moteriškei netgi pasirodė, kad Š. Birutis ne juokais užsimojo kaimo ir mokyklų bibliotekas sulyginti su žeme.
Kilo triukšmas. Lyg Pilypas iš kanapių ir vėl pasirodė įkyrusis šešėlis, apkaltinęs ministrą kultūros griovimu. „Prieš ką nors griaudamas privalai pasitarti su manimi”, – galėjai perskaityti tarp jo dar vieno pareiškimo eilučių.
Š.Birutis netrukus išsigynė savo žodžių. Lyg apaštalas Petras Kristaus. Tiesa, ne tris kartus ir gaidžiui jau užgiedojus. O juk galėjo rišliai paaiškinti, kokį ten bibliotekų optimizavimo būdą jis mato. Gal pabūgo įkyriojo šešėlio? Vargu. Greičiau ministerijos telefonų simfonijos.
Šiaip ar taip, A. Kubiliui reikėtų rimtai pasvarstyti, ar šešėliniu kultūros ministru paskyrė tinkamiausią.
Juk akivaizdu, kad šešėliauti kultūros srityje kur kas geriau sekasi maestro V. Juozapaičiui.
