Atsigręžkite atgal ir giliai įkvėpkite pokyčius

Vieną vasaros dieną pietavau mieste su šio portalo redaktoriumi, ir jis sako: kovoji, kovoji, jau tiek laiko kovoji, atsimušinėji nuo piktuolių ir pavyduolių puolimų, bet ar kas nors pasikeitė? Gal viskas ten pat, kur ir buvo prieš tau pradedant?

Daugiau nuotraukų (1)

Andrius Užkalnis

Jul 21, 2013, 9:30 PM, atnaujinta Mar 2, 2018, 8:50 PM

Baisi mintis. Juodas būtų darbas be pabaigos ir be rezultato. Man vos sultingas mėsainio kąsnis gerklėje neįstrigo nuo to siaubo.

Paskui atsigręžiau, kelias sekundes pagalvojau, ir sakau redaktoriui: ne, tu net neįsivaizduoji, kiek visko pasikeitė. „Apie tai ir parašyk“, - pasiūlė man redaktorius. Taip ir darau.

Šiandien, šiltos liepos sekmadienį, suėjo lygiai dveji metai, kai grįžau gyventi į Lietuvą po beveik septyniolikos metų užsienyje.

Galėčiau lengvai ir nesunkiai papasakoti, kaip neišsipildė visos blogos pranašystės, atlydėjusios dar iš Anglijos: apie tai, kaip „tu dar pamatysi, kaip ten iš tikrųjų yra“, „viskas gerai, kol nesibaigs atsivežti pinigai“, ir apie tai, kaip nebeturėsiu darbo, pajamų, paklausos, ir niekam nebebūsiu įdomus. Žinoma, jaučiu tam tikrą pasimėgavimą, kai be darbų, pajamų ar auditorijos lieku ne aš, o mano nekentėjai, lojantys prieš mėnulį, bet čia istorija visai ne apie mane.

Tegul Dievas būna mano liudytojas – aš galiu pasakoti istorijas apie save labai ilgai, bet čia ne tas atvejis.

Kova su kvailumu yra nėra savitikslė: kai kvailumas, tamsybė ir pasidavimas blogiems instinktams pasitraukia, lieka daugiau vietos tam, kas pagerina gyvenimą.

Kvailys ir piktavalis, kai jis nuginkluotas, pasimetęs, išmuštas iš vėžių, nuvarytas nuo tribūnos, praradęs mikrofoną, yra geras vaizdas ne tik todėl, kad savotiškai smagu jį matyti tokiame pavidale, bet ir todėl, kad jo vietą tuojau pat užima kas nors protingesnis ir geresnis.

Lietuva tapo blogesnė šalis kvailiams ir piktavaliams.

Jums gali atrodyti juokinga arba naivu, bet aš labai džiaugiuosi, matydamas, kaip po kruopelę keičiasi požiūriai, mintys ir įpročiai į gerąją pusę – kiekvieną dieną. Per septynis šimtus su trupučiu dienų, kai turėjau laimės gyventi Lietuvoje, tos kruopelės susiridena į didelius švytinčius kamuolius, kurie laimingi bumbsi ir jų nemato tik tie, kas nenori matyti.

Pokyčių smegenyse daug.

Per dvejus metus (ir, manau, ne visai be mano ir kolegų pastangų) nugaišo ir praktiškai palaidotas mitas apie masinę emigraciją, kuri nieko nepaliks iš tautos. Jo pomirtiniai atodūsiai dar šen bei ten pasigirsta, bet nieko nebeįtikina. Ši retorika tik tiek paveiki, kiek piktų senolių tauzijimas, kad „jaunimas šiais laikais nebe tas“.

Telefonų sukčių aukos ir lengvatikiai jau nebesulaukia gailesčio ar pykčio perkėlimo ant valdžios: kvailiai ir žiopliai, o taip pat užsispyrusiai atsisakantys mokytis iš kitų klaidų, susilaukia ne užuojautos, o sveiko priminimo, kad patys kalti.

Pasidarė nebemadinga vaizduoti likimo auką. Bandančių tai daryti vis dar yra, bet tai, kas anksčiau buvo laikoma lietuvio prigimtine teise ir bruožu (garsiai deklaruoti bejėgiškumą ir neviltį) jau nebesulaukia vien pritariamo linksėjimo – pesimizmas jau yra blogas skonis ir parodo kalbančiojo dvasinę senatvę. Jei jūs nepastebėjote, kaip tai pasikeitė per pora metų, tai tik todėl, kad neatkreipėte dėmesio. Ne tik į save pačius, ir į aplinkinius irgi.

Lietuviai pradėjo racionaliau elgtis, pereidami nuo žodžių prie darbų. Jie nebesėdi, kaip ruoniai, ant sofos prie televizoriaus, keiksnodami bukas programas ir vis tiek jas žiūrėdami – jie tiesiog apleido TV žiūrovų gretas. Jei jiems nepatinka, ką siūlo didelė parduotuvė, jie vis dažniau perka ten, kur jiems labiau patinka (turgelyje), o ne rašo apie tai komentarus internete. Jei jiems nepatinka gamyklinis alus, jie perka kaimo aludarių gaminius, apie tai daug nesigirdami.

Net amžinas skundimasis lietuviškais kurortais ir neva neadekvačiu kainos ir kokybės santykiu (sakau „neva“, nes kiekvienas atvykęs į Palangą ar Nidą ir už kambarį mokantis patvirtina, kad jam ta kaina yra tinkama, adekvati ir protinga, ir kad paplūdimys pakankamai erdvus, ir vanduo šiltas) šiemet jau sėkmingai nukeipo. Kam nepatinka, tie nevažiuoja – važiuoja kitur, kur geriau. Lietuviai pradėjo atsakyti už savo elgesį ir mažiau pliaukšti liežuviais, daugiau veikti.

Beveik nebeliko ir anomalijos, kai iš pažiūros sveiko proto asmenys kone su pasididžiavimu save vadindavo „paprastais žmonėmis“. Nebūk paprastas, nes paprasti yra pliauska ir kelmas. Būk išmanus, gudrus, veiklus ir sudėtingas, nes tada kažką pasieksi.

Ypatingai didžiuojuosi tuo, kad buvau (ir esu) pirmose gretose, naikindamas pavydą, lietuvišką yda numeris vienas (pajuskite rašybą: „ydą“ ir „pavydą“, tos pačios trys raidės).

Mano siūlymas pavyduolius nukenksminti, skatinant jų pavydą, kad jie juo springtų, suveikė puikiai: su sąmoningomis gramatinėmis klaidomis užrašyta frazė „Duskit pavidolei“ tapo nacionalinės vizijos pakaitalu (iki 2030 metų). Jūs dar to nežinote, tačiau ši frazė netrukus pasitiks Lietuvos svečius ant didelių skydų prie greitkelių, o taip pat bus matoma iš oro, lėktuvams leidžiantis visuose pagrindiniuose šalies oro uostuose. Ją jaunimas tatuiruos sau ant kūno, o naujas Lietuvos karo laivyno lėktuvnešis bus pavadintas „Pavidoliu“.

Per pora metų subliuško didieji nacionalinių nesąmonių balionai – tačiau čia tikrai nedrįsiu prisiimti nuopelnų. Čia buvo kolektyvinis žiniasklaidos ir su protu nesusipykusios kritinės žmonių masės bendras darbas. Tiesiog piliečiai pradėjo matyti, kad iš delno buriantys ir prie turgaus vartų antpirščiais apgaudinėjantys sukčiai tėra tik sukčiai, ir jie galės savo darbelius dirbti tik tol, kol mes prie jų stovėsime ir išsižioję patikliai spoksosime.

Nacionalinės nesąmonės buvo tiek liūdnasis violetinio patvorio epas (tetulė paspruko, cirkininkai išsiskirstė kas sau, o kreidutes nuo grindinio baigia nuplauti lietus), tiek ir politikų-gelbėtojų talentų šou liko be dėmesio anksčiau, nei buvo prognozuota: nei darbo, nei tvarkos, nei teisingumo. Plakatus apie minimalų atlyginimą nudraskė vėjas ir lietus, liko tik teismo nuosprendžiai ir logiška baigtis politikos pakraštyje.

Mes tapome geresni ir protingesni, ir atlaidesni, tik patys dažnai bijome tuo pasidžiaugti. Patys nenoriai pastebime pokyčius į gerą, nes vos tik kažkas pasidaro gerai, mes tuojau pat galvojame, kad taip ir turi būti, ir daugiau to gerumo nebematome, ir ieškome akimis, ką čia dar reikėtų pagerinti. Tai galimai geras bruožas, nes neleidžia sustoti vietoje. Todėl vienintelis nesikeičiantis dalykas yra mūsų atsisakymas matyti pokyčius.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.