Apie privatų reikalą viešai – savo noru, laisva valia ir niekieno neverčiami. Kas liko privataus?
Gyvenimas privačioje erdvėje – nebe privatus. Nes tai, ką darai, ką kalbi, pavyzdžiui, balkone, girdi mažiausiai kokių keturių butų kaimynai. Ir žino, kada rūkai, nes cigarečių dūmai patenka į kaimynų butą. Arba maisto kvapai. Bute irgi ne ką geriau – kaimynai žino, kada eini ir ką darai tualete, kokios muzikos klausaisi namuose.
Ar esate pastebėję, kad vis daugiau randasi langų, kurių nedengia jokios užuolaidos, žaliuzės. Kokia prasmė, jei savo paties kontroliuojamo privatumo vis tiek nėra, o dalinis yra niekinis. Nes kūrybingai bus prikurta numanoma dalis.
Yra serijos knygų, kurios moko, kaip iš žmogaus judesių suprasti, kas jis, koks jis, kaip reaguoja į tai, ką kalba jo pašnekovas. O jo aprangos stilius ar stiliaus nebuvimas, jo daiktai, aksesuarai šaukte šaukia apie jo piniginę, nuovoką, išprusimą.
Garsusis mūsų dizaineris Juozas Statkevičius dievagojosi, kad jo privačios nuotraukos iš paplūdimio viešos tapo dėl jo negebėjimo elgtis su kai kuriomis internetinėmis nuotraukų programomis. Taigi privatumą prarandame ir dėl žioplumo, nemokėjimo, nežinojimo, informacijos trūkumo. Uždėjai ne vietoj „varnelę“ – ir iš privataus tapai viešu. Nežinai, kad tavo rankų judesiai išduoda slapčiausias mintis – ir jau esi viešas.
Ir nejuokinkit, pūsdami grėsmių burbulą dėl paviešinto privataus diplomatų, ambasadorių pokalbių, nes – o ko dar galima tikėtis? Čia jau kaip talentas ir autorinės teisės sovietiniais laikais: priklauso visiems, be apribojimų ir veltui.
Patys neretai darome visa, kad tik atsikratytume privatumo – lyg kokio kaimietiškumo, lyg niežų.
Retkarčiais kyla vietinių skandaliukų dėl paviešintų nuotraukų, kuriose aiškiau ir nelabai aiškiai matyti besimylinti porelė. Nuotraukos herojai, nors dažniausiai tik vienas iš jų, ima piktintis, kad fotografavosi ir į internetą kėlė tik sau. Čia jau su internetu kaip su transporto priemone – abu yra padidintos rizikos veiksniai, reikia mokėti važinėti ir žinoti, kaip tai daryti. O išvažiavai – rizikuoji nusisukti sprandą arba tapti visiškai nuogu ir viešu.
O juokingiausia, kai kokia žvaigždutė ar pupytė ima spiegti, prašydamos gerbti jų privatumą. Kas apie jas žinotų, jeigu viešai nebūtų kalbama apie jų padidintas lūpas, krūtis, lovos partnerius, netgi abortus? O vestuves rengia apsistatydamos apsauginiais. Pats geriausias būdas atsisakyti privatumo. Kaip ir per dideli akiniai, slepiantis nuo gerbėjų. Taip ir norisi riebiai užrašyti – „neva“.
Vaikai ir jaunimas tai pasigavo labai greitai. Jie tyčiojasi iš savo bendraamžių, filmuoja ir šias scenas viešina internete. Anksčiau tokie nenaudėliai stengėsi slėpti savo piktadarybes, o pagauti visaip išsisukinėjo. Dabar – laisva valia, savo noru ir kuo greičiau – paviešinti. Tiesa, taip elgiasi ir kai kurių šalių, netgi labai civilizuotų, kariškiai.
Linija, skirianti tai, kas yra vieša ir tai, kas yra privatu – vos juntama. Todėl nenuostabu, kad tiek daug žmonių, supainiojusių savo viešuosius ir privačiuosius interesus. Ar iš viso įmanoma visuotino FB-kėjimo, internetėjimo (mano lietuvių kalbos mokytoja nuo tokių naujadarų prisikeltų iš mirusiųjų ir vėl pasimirtų – iš nevilties) laikais turėti ką privataus, priklausančio tik tau?
Mes nebeturime piniginių – jas pakeitė kreditinės kortelės, kurių turinį bet kada gali pamatyti tavo bankas. Arba bičiulis, sutuoktinis, žinantis tavo kodus. Dar daugiau, daugelis mūsų privalo deklaruoti savo nekilnojamąjį turtą, pinigus, vertybinius popierius ir pažiūras. Mes turime virtualius, ta prasme – viešus – draugus.
Terminų žodynas nurodo, kad privatus – yra priklausantis atskiram asmeniui, nuosavas, kaip, pavyzdžiui, namas, užsakymas, asmuo, laiškas, reikalas. Jaučiu, kad netrukus reikės koreguoti žodyną.
Kam bereikalinga tokia atgyvena kaip privatumas? Nelygu koks apendiksas. Ups, pasirodo, jis reikalingas, nes gamina ir apsaugo gerąsias bakterijas, reikalingas žmogaus žarnynui. Jau išpjautas? Apgailestauju dėl išpjauto apendikso, kaip ir prarasto privatumo.
